NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9122&OId=6316

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo kraučius labai bagotas ir turėjo vieną sūnų. Numirė tėvas, ir motna negalėjo magazino laikyt. Vaikas vogė labai ir gėrė, vis trotyjo, ale neuždirbo. Paskui bankrutavojo.
Vaikščiojo tas vaikas po miestą, užė pas kupčių. Ir atėjo viens ponas, davė tą vaiką pašaukt ir klausė, ar ir dėdė yra. Tai atsakė:
– Nėra.
Pasakė ponas, kad
– Aš esu tėvo brolis.
Jis davė penkis rublius ir siuntė namo:
– Sakyk motnai, kad dėdė davė penkis rublius.
An rytojaus vėl aina tas vaikas per miestą, jį šaukia tas ponas, kad jis ateitų, ir davė jam penkiolika rublių ir siuntė namo pas motną, kad motna išvirtų pietus:
– Aš ateisiu.
Ale jis neatėjo, ir siuntė motna šauktie poną an pietų. Nuėjo vaiks pas poną, sako:
– Aime, dėde, pas mamą pietų valgyt.
Ale tas ponas nėjo namo, ėjo per miestą su tuo vaiku ir ėjo per girią didelę. O tam vaikui pasirodė sodai labai gražūs, ir per dvylika dienų ėjo naktį ir dieną, o nebuvo dvylika dienų, ale dvylika metų. Rado akmeną labai didelį. Tai dėdė jam liepė akmeną atverst. Jis negalėjo ir bijojo, kad labai didelis buvo. Liepė ranka stumt akmeną, ir nustūmė. Rado duris ir skatus*. Ir liepė lipt skatais žemyn. Jis bijojo. Davė tas ponas žiedą užsimaut an piršto, sako:
– Kad tu bijosi, tai tą žiedą tik prašyk, tai jis tave iš baimės išves. Ir kai nulipsi, tai rasi sodą labai didelį ir gražų, ir aik per sodą, ale neskink nieko, nė obuolių, nė kvietkų. Ir kai rasi gale stulpą ir lempą an to stulpo, paimk ir išliek aliejų ir atgal nešk.
Jis rado stulpą ir paėmė lempą, išliejo, padėjo in antį ir grįžo. O tada skynė obuolius ir dėjo už ančio, pilną pridėjo antį. Ir atėjo an skatų, ir tas ponas prašė:
– Duok man tą lempą.
O jis negalėjo greit išimt, pilnas antis obuolių buvo. Tai tas ponas supyko, kad jis jam neduoda. Mislino, kad jisai negavo tos lempos. Paėmė akmeną ir užvedė an durų – liks tas vaikas apačioj. Tas vaikas verkė ir lipo žemyn. Ale atsiminė, kad jam davė dėdė žiedą, prispaudė žiedą prie skatų. Klausia tas žiedas, sako:
– Ko tu verki?
– Ką aš neverksiu, kad aš čia likau.
Sakė žiedas:
– Neverk, lipk aukštyn, aš atversiu akmeną. Ale mane nepamesk, ba aš aniuolas, aš išretavosiu visur tave.
Užlipo, akmeną nuvedė. Parėjo namo in tą patį miestą, ale jis nerado motnos. Ieškojo per tris metus, paskui rado labai seną, ba jisai nebuvo namie penkiolika metų, o jam pasirodė, ką jis penkiolika dienų nebuvo. Klausė motnos, del ko tokia sena. Sakė motna:
– Kad, vaikeli, aš tave penkiolika metų nemačiau.
Ir klausė pas tą vaiką motna:
– Ką tu parnešei man gastinčiaus?
– Parnešiau obuolių ir lempą.
Motna paėmė obuolius, pažiūrėjo, kad labai gražūs ir kieti buvo. Valgyt negalėjo, tai juos padėjo. O motina klausė vaiko, ką su lempa darytie. Liepė tas vaikas iššluostyt ir nešt parduot. Ba motna biedna labai buvo, neturė ką valgyt. Ir ta lempa prašnekėjo:
– Ką norit?
Sakė:
– Gertie ir valgyt.
– Tai mane padėkit.
Ir turėjo pinigų daug labai, gėrė ir valgė.
Ten mieste buvo cėsorius ir vieną dukterį turėjo. Toj pana kas rytą važiavo maudytis. Tai liepė cėsorius langus ir duris uždaryt, kad nė vienas žmogus an ūlyčios nebūtų. O tas vaikas norėjo tą paną pamatyt. Jis užlipo an aukšto ir praplėšė stogą ir iškišo galvą, ir jis tę žiūrėjo tos panos. Ji labai graži buvo, jis pasidabojo. Tai jis nežinojo, ką darytie, kad jis tą paną gautų. Ėmė lempą in rankas, prašė lempą:
– Lempa, būk man tep gera, duok man rodą, ką aš turiu daryt, kad aš tą paną gaučia.
Tai sakė lempa:
– Gausi: turėk maišų, semk pinigų ir važiuok per miestą, – tas miestas labai biednas buvo, – ir pilk visiem pinigus.
Važiavo, bėrė visiem pinigus, ir jis klausė:
– Kur ta pana?
Tai sakė:
– Raudonam palociuj.
Paskui jis grįžo namo pas motną, liepė motnai jam surengt gražiai viską. Pastatė lempą ant stalo, prašė:
– Duok man bagotus pinigus ir labai didelius, auksą ir deimantą, ir gražius rūbus.
Atsiliepė lempa:
– Ar tu turi arklius?
Sakė:
– Neturiu.
Lempa sakė:
– Kad neturi, tai aš pastatysiu dvylika žirgų ir duosiu vienuolika aniuolų, o tu būsi dvyliktas ponaitis, tai mes vienuolika aniuolų, o tu dvyliktas josim pas paną. Ir imk bagotas dovanas labai gražias, deimanto obuolius tuos, ką parnešei, ir semk maišus pinigų, aukso ir sidabro, berk visiem per miestą pinigais. O pas karalių kai nujosi, tai sustok už bromos ir klausk pas cėsorių ir cėsorienę: „Ar pavelysit man an dvaro užjot?“
Teip ir padarė. Kai klausė pas cėsorių ir cėsorienę, tai juodu atsakė:
– Prašom labai gražiai.
Tada nulipo no arklio, ėjo in palocius pas paną. Klausė tėvo ir motnos duktė:
– Ką man darytie? Kad labai gražus ponaitis, ir brangus an jo auksas ir deimantas, ir man deimanto obuolius atnešė ir davė. Ar man prižadėt už jojo aitie? Ba jis manę labai nori.
Motna atsakė:
– Kad turi norą*, aik.
Tada buvo daug karalių suvažiavusių, ir darė seimą: kad jo nepažįsta, ar galima* už jojo dukterį atiduot. Sakė visi cėsoriai:
– Galima. Tegul palocių ko gražiausią tėvas per tris metus išstato dėl jojo, tam ponaičiui ir tai panai gyventie.
Sako tas ponaitis:
– Tegul nesirūpina tep labai, bus viskas gerai.
Per tris dienas pas juos sėdėjo, nėjo namo. Vieną naktį prašė lempos:
– Padaryk man tą gerą*, viena nakčia kad būtų sidabro palocius, aukso durys ir stogas, deimanto grindys*, ir teip ko greičiausia būt, kad aš galėčia iš ryto tą palocių pamatyt.
Atsakė lempa:
– Gali pamatyt ir tėvam pačios tavo parodyt.
Iš ryto atsikelia, randa – gatavas palocius*, teip gražus ir šviesus, teip kaip saulė. Kėlės karalius ir karalienė – ir labai šviesu paką juos. Klausia pas slūgas:
– Kas yra lauke, kad labai pakajuose šviesu?
Atsakė slūgos:
– Labai* palocius gražus stovi, kaip gyvi cėsoriai nematė tokios trobos.
Išeina cėsorius ir cėsorienė pažiūrėt, pamatė. Nusigando, kad sakė, per tris metus bus palocius, o dabar viena nakčia gražesnis stovi, kai jie būt negalėję nė pusės tokio pastatyt. Klausė pas žentą:
– Del ko mum nesakei, iš kur tą palocių parvežė?
Pasakė žentas:
– Kad jūs nė pusės negalėtumit pastatyt, aš galiu dešims tokių jum pastatyt.
Tada supyko cėsorienė. Šaukė dukterį pas save, kad neitų pas patį ir nešnekėtų, del ko grubijonyjo:
– Pasakė, ką jis dešims pastatyt galėtų, o aš, cėsorienė, teip negaliu pastatyt.
Supyko ir žentas, ir jis išėjo in girią medžiot*. Paklydo girioj, negalėjo namo pareit.
Dabar atėjo pas jo pačią tas ponas, katras jam davė tą žiedą, ir liepė lipt žemyn lempą atnešt. O jis nebuvo dėdė jojo, ale buvo raganius, jis galėjo visus apraganaut. Atėjo jisai ir atnešė naujų lempų ir klausė pas slūgas:
– Ar nėra senų lempų apmainyt?
Ėjo slūga pas ponią, klausė:
– Ar nėra senų lempų?
Ponia sakė:
– Yra.
Paėmė tą lempą, kur ji labai gera buvo, ale ji nežinojo, kad ta lempa teip gero daug padarė. Paėmė padavė tam ponui. Davė ponas naują, išėjo. Prapuolė po nakčiai palocius* ir duktė karaliaus: atėmė pas save tas raganius.
O tas ponaitis paklydęs girioj verkė ir vaikščiojo. Randa vaiką.
– Ko tu, – sako, – verki?
– Ko aš neverksiu, kad aš klydęs.
Sako tas vaiks:
– Duok man šitą žiedą, tai aš tave išvesiu.
Tai dabar jis atsiminė to savo žiedo, pažiūrėjo an jo, ką jis daug gero* jam padarė, prašė, sako:
– Žiede, žiede, gelbėk* mane iš bėdos.
– Neverk, – sakė žiedas, – būvi jau namie.
Žiūri tas ponaitis, kad stovi namie. Ale jis žiūri, kad nėra jo palocių nė pačios. Paskui tas cėsorius šaukia pas save, klausia:
– Kur dėjai mano dukterį? Oi aš tavo palocių neklausiu.
Sako:
– Mielas karaliau, nieko nežinau aš.
Tai nuėjo cėsorius pas cėsorienę, klausė, ką jam daryt. Cėsorienė sakė pakart už tai, ką jos dukterį prapuldė. Davė jam an dešims dienų čėso pačios ieškot. Ale jis nežinoj, kur ieškot. Nusiminęs ėjo in aptėką, prašė liekarstų, ką jis galėtų užsitrūčyt. Ale tas aptėkorius jam nedavė, kad geras buvo, labai daug pinigų jam davė. Jam davė saldžių liekarstų. Ir jis užmigo no tų liekarstų. An rytojaus atsikėlė, vėl buvo liūdnas* labai, ėjo skandytis. Ir jis prispaudė žiedą prie karklų, prašnekėjo žiedas, sako:
– Ko bredi in vandenį?
Atsakė, kad
– Aš skandytis ainu, nerandu savo pačios.
Tai sakė žiedas:
– Grįžk, nebrisk į vandenį. Rasi savo pačią, aš tave nunešiu. Imk mane ir aik tuo taku, mes tuojaus čia rasim.
Kaip ėjo, pamatė savo dvarą didelį. Pažino slūgos poną savo. Verkė, kad dabar piktą* poną turi, bijo labai jojo. Klausė jis:
– Kur ponia?
Pasakė slūgos, kad
– Negalim pasakyt. Mes jos nematom, pakavota pakajuj labai tamsiam.
Davė tas vaiks gromatėlę, o toj gromatėlė buvo vaistai*, kad tam ponui inpiltų an arbatos, kad ponas gertų, o kai išgers, jis užmigs. Ir ėmė aštrų peilį davė slūgai, kad paduotų poniai. Kai jis užmigo, jam liepė prarėžt pečius greitai labai, tę ras lempą pakavotą, tegul ponia ima lempą in rankas, aina laukan greitai.
Atėjo slūga, poniai sakė viską, ką tas vaikas sakė. Ir padarė ponia: lempą paėmė iš to pono, išėjo greitai laukan, rado savo patį. Ir verkė pati jo, kad nematė ilgai paties savo, o jis atsakė:
– Aš daugiau verkiau kap tu. O dabar mes važiuokim greitai iš čia, ba tas ponas atsikels, tai mum smertį padarys.
Greitai lempą į karietą pastatė, sėdo ir važiavo. Ir palocius sykiu* stojo an cėsoriaus dvaro. Pamatė cėsorius savo dukterį, buvo labai linksmas ir kantentas. Davė šaukt visus cėsorius, ir buvo balius labai didelis, kad duktė ir palocius brangus atgal parvažiavo. Tada ponaitis davė lempą pakavotie, kad dėdė daugiau negautų. Uždegė, o dešims aniuolų slūgų pastatė.
O tas raganius kai išbudo, tai jis supyko labai. Ale jis tam vaikui nieko negalėjo padaryt, ba jis turėjo vieną aniuolą, o tas vaiks dvylika turė aniuolų, tai jisai negalėjo jo apgalėtie. Tas vaiks durnas buvo, buvo nelabas* ir vagis didelis, ale laimę labai didelę turėjo*. Žinojo raganius, kad yra to vaiko didelė laimė, ale be jo paimt negalėjo tos lempos. Tai jis jį vedė, ką jam paduotų. Ale jis jam nesakė, kaip lempą neštie. Tas vaikas padėjo in antį ir negalėjo išimt, pilnas antis obuolių buvo. O jisai nežinojo, kad vaikas būt atidavęs, jeib jisai išlipa. Tai supyko greitai tas raganius, ėmė užvertė akmeną, ką jis liktų. Ir buvo jis durnas, kad jis žiedą jam davė. O dabar kai nubudo, vėl buvo piktas labai, ir buvo jam iškada, ką jis negavo atimtie. Tada jisai ėjo ieškot. Paėmė šluotą ir liekarstų, ėjo vėl pas tą vaiką. Atėjo an dvaro cėsorių, klausė pas slūgas:
– Ar nėra ligonių?
Pasakė slūga:
– Cėsoriai sveiki, tiktai pono mūsų pati serga.
Šaukė slūga poną, kad aitų šnekėt su daktaru, kad ponia serga. Ponas išėjo, klausė:
– Ko nori?
Atsakė:
– Aš didelis daktaras.
O ponas kytras buvo, žinojo, kas tas do vienas, sakė:
– Dabar ponia serga, negali atsikelt. Turi ir šluotų?
Sakė daktaras:
– Turiu.
Tai siuntė jįjį, kad pirma aitų šluot kaminų. Tada labai nečiuinas* juodas daktaras buvo. Ir liepė jam ponas praustis:
– Ba juodas toksai negali pas ponią aitie.
Kaip jis prausėsi, jis nematė, iš užpakalio užėjo ponas ir peilį aštrų labai turėjo, ėmė jam nupjovė galvą. Paėmė galvą sukapojo, kad daugiau neatgytų, ir davė tą daktarą an marių nuvežt žuvimi sušert. Tada visi džiaugėsi ir daugiau nebijojo to raganiaus. Ir pastatė tas vaikas cėsoriui ir cėsorienei mandresnį ir gražesnį palocių, kaip jis pats gyvena, o tas cėsorius dovanojo visą žemę ir viską, ką tik jis turi, ir pastatė žentą cėsoriu. O jisai pasiliko tiktai tam palociuj* gyventie. Jam linksmiau ir gražiau tam palociuj buvo, jis mislyjo – teip kap danguj.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Linksmos k., Garliavos apyl.

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jauna mergina H iš Linksmos k., Garliavos apyl., 1880 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 335-342, Nr. 133
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 133
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 243-248
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Paaiškinimai: skatus – Bs. išn. laiptus norą – orig. okvatą galima – orig. mažna gerą – orig. loską grindys – orig. padlagos gatavas palocius – orig. gatava kaminyčia labai – orig. strošnas medžiot – orig. paliavot palocius – orig. kaminyčia (tik šioje vietoje) gero – orig. loskų gelbėk – orig. retavok liūdnas – orig. smūtnas piktą – orig. šlektą vaistai – orig. praškai sykiu – orig. rozu nelabas – orig. šlektas laimę labai didelę turėjo – orig. ščėstis labai didelė jojo buvo nečiuinas – orig. brudnas tam palociuj – orig. toj kaminyčioj

Atgal