NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9216&OId=6414
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk buvo diedelis ir bobelė, gyveno labai vargingai, o ir, žinoma, senovėj vis buvo biednesni, nes visas gėrybes ponai suvaldydavo, o vargdieniai tik turėjo kantriai kentėti, vargti ir laukti Dievo malonės, o jeigu katras kiek nekantresnis sudejavo arba pasipriešino arba už ką nusikalto – tai jau ir lupa: duoda, būdavo, kvapo pasiklausydami... O jeigu vėl kam kokia laimė atsitiko, tai ne tas džiaugėsi, kuriam prigulėjo, ale ponas...
Teip tai tame baudžiavos laike – pasakojo mūs tėvuks – viens daržininks pagirij gyveno, netoli no dvaro, teip kaip Lesnistvos dvaras – prie girios ir prie upės. Tai tas žmogus girioje paspendė virbinį, o Šešupėj – varžą ir, sunkų savo darbą atlikdamas, teip sau pasigaudavo kokį kepsnį.
Vieną sykį netyčia žmogelis rado pinigus žemėje pakavotus, o pinigų dikčiai buvo. Žmogus viens nestengė parnešti, reik sakyt ir pačiai, o jau pačiai pasisakęs tai jau nelaimėsi... Ale jis sumislijo, kaip prigauti pačią. Rado virbinyje zuikį, pasėmė, nunešė pas varžą, rado lydeką, iš varžos išėmė, o zuikį įgrūdo, o lydeką paėmęs nunešė į virbinį ir įdėjo. Paskui nupirko pilną maišą kringelių, naktyje pribarstė pilną kiemą, ant pinučių užmaustė. Kada jau visai sutemo, tas žmogus pasisakė bobai, kad pinigų rado, ir išėjo abudu parvilkt pinigus namon. Pirmiaus nuėjo pas virbinį, rado lydeką. Nuėjo pas varžą, rado zuikį. Paskui nuėję kasa pinigus iš žemės. O girioje veršiai teip bliauja, teip bliauja, kad net baugu klausyt! Boba klausė:
– Kas čia teip rėkia? Aš bijau, kad tik nieks neateitų...
– Tu kvaile, – sako diedas, – ui, ko gali bijotis? Ui, tai mūs poną žmonės, prie medžio prisirišę, muša už tai, kad negerai provas daro.
Parsinešė pinigus, pasikavojo. Sugulė abudu. Rykmetij diedas pirmiaus atsikėlė, patrūsė po lauką, atėjęs barasi ant savo bobos:
– Kudėl, – sako, – tu teip ilgai guli? Ar tu nežinai, kad šiąnakt kringeliais lijo? Ana jau kitos surinko – skubink kelk, eik rinkt.
Atsikėlus bobelė pririnko pilną maišą kringelių.
Ant galo dabar diedas uždraudė savo bobai, kad niekam nesakytų, kad pinigų rado, – ji prisižadėjo nesakyt. Ale jie pradėjo lėbautie, pradėjo puikiai rėdytis. Kaimynkos pradėjo mislytie, iš ko teip prabagoto. Viena ir kita klausė:
– Kaip jūs prabagotot?
O ji iš sykio da slėpė, o paskui ir pasisakė:
– Kvaile, klausi, iš ko mes teip prabagotom, o ar tu, durne, nežinai, kad mano pats pinigų rado? Ką mes nelėbausim! Ale, susimildama, niekam nesakyk, nes mane vyras užmuš.
Ale kur tau! Ji parėjus namo visiems papasakojo. Ant galo daėjo iki ausų pono. Pons pašaukė tą bobą ir klausė:
– Ar rado tavo vyras pinigų?
– Nerado.
– O kad sakei, rado...
Iš pradžios boba gynėsi, ale kaip patiesė ant rykščių – ir prisipažino. Pons pašaukė vyrą ir to klausė, o jis sako:
– Ką jūs klausot kvailos bobos! Ar jūs nežinot, kad ji kvaila? Tegul ji pasako, kada rado.
O jijė ant vyro – rėktie:
– Pons sūdžia, netikėk jam, jis meluoja! Mes tą naktį radom, kaip kringeliais lijo.
– Matote, pons, kad ji kvaila...
– O tu, bjaurybe, ar nežinai, kad tą naktį radova, kaip lydeką virbinyje radova, o zuikį – varžoje? O jis, bjaurybė, ginasi. Ir jūs, pons sūdžia, galit atsimint tą naktį, kaip jus žmonės plakė prie medžio pririšę už tai, kad negerai provas darėt.
Ponas perpyko, kad ant jo teip šneka ta boba, porą kumščių sudavė, per duris lauk išstūmė – ir viskas.
PATEIKĖJAS: Berželis senis Berželis
FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Liepalotų k., Naumiesčio pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 33-34, Nr. 8
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 8
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas