KNYGADVARIS

Čia skelbiami 827 tautosakos kūriniai iš leidinio „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998“. Tai J. Basanavičiaus knygos „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių. Surinko dr. Jonas Basanavičius (1903)“ naujas leidimas. Skelbiama tautosaka apie vėles ir pomirtinį gyvenimą: pasakos (84), sakmės ir padavimai (656), pasakojimai (10), oracija (1), malda (1), rauda (1), giesmės (2), posakiai (5), tikėjimai (39), liaudies medicina (4). Tautosaką užrašė Vilius Kalvaitis (562 tekstai), Vincas Basanavičius, Jurgis Kazakevičius, Kostas Stiklius, Juozas Kovas ir kt. Kai kas paimta iš Adomo Liudviko Jucevičiaus, Augusto Schleicherio, Augusto Leskieno, Karlio Brugmano ir kitų publikacijų. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Lina Būgienė, dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Radvilė Racėnaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dokt. Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė, Jurga Dambrauskitė 2008 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

ANOTACIJA: Ponas turėjo tris sūnus: du išmintingus, o trečią - kvailą. Tėvas pasakė, kad namai teks tam sūnui, kuris, atitarnavęs metus, parneš daugiau pinigų. Visi broliai išėjo vienu keliu. Priėjo kryžkelę: dviem broliams buvo keliai, o kvailiui - nebuvo. Kvailys pamatė senuką, kuris liepė nueiti ant kalno, pakrapštyti žemę. Kai ras skylę, įlįsti ir ten ras dvarą bei rupūžę. Kvailys taip ir padarė. Rupūžė paprašė jį likti pas ją tarnauti. Prabėgus metams Jonas parnešė daugiausia pinigų. Tėvas vėl pasakė, kad jo namuose liks gyventi tas, kuris parves gražiausia mergą. Broliai išėjo savo keliais, o kvailys pas rupūžę. Ši pasakė, kad jis paimtų pinigų, eitų į girią, nupirktų visas, kiek ras malkas. Tada jas sukrautų, uždegtų ir įmestų ją į ugnį. Jis taip ir padarė. Rupūžė buvo ugnyje tol, kol pavirto į tokią gražią paną. Iškilo ir jos dvaras. Tėvas norėjo sūnui savo turtą palikti, tačiau jis su mergina grįžo į dvarą ir ten apsivedė.