KNYGADVARIS

Čia skelbiami 827 tautosakos kūriniai iš leidinio „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998“. Tai J. Basanavičiaus knygos „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių. Surinko dr. Jonas Basanavičius (1903)“ naujas leidimas. Skelbiama tautosaka apie vėles ir pomirtinį gyvenimą: pasakos (84), sakmės ir padavimai (656), pasakojimai (10), oracija (1), malda (1), rauda (1), giesmės (2), posakiai (5), tikėjimai (39), liaudies medicina (4). Tautosaką užrašė Vilius Kalvaitis (562 tekstai), Vincas Basanavičius, Jurgis Kazakevičius, Kostas Stiklius, Juozas Kovas ir kt. Kai kas paimta iš Adomo Liudviko Jucevičiaus, Augusto Schleicherio, Augusto Leskieno, Karlio Brugmano ir kitų publikacijų. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Lina Būgienė, dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Radvilė Racėnaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dokt. Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė, Jurga Dambrauskitė 2008 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

ANOTACIJA: Buvo po žeme prakeiktas dvaras. Dvaro sode buvo laipteliai išlipti ant žemės paviršiaus. Ten gyveno karalius. Jo kaimynas buvo mėlynbarzdis karalius. Kartą šis karalius nuėjo pas kaimyną ir pasakė, kad jo duktė gali iškelti dvarą į paviršių ir paprašė, kad kai dukrai sueis 12 m., leistų ją vienai nakčiai pas jį. Karalius leido. Mergaitei paklojo lovą ir pasakė, kad kai ji šią ir dar dvi naktis pernakvos, bus šio karaliaus artima giminė. Naktį atėjo pas ją grandinėmis apsikabinęs vyras. Jis nusiėmė grandines ir atsigulė į lovą, o, atsikėlęs, vėl jas užsidėjo ir išėjo. Mergaitė paprašė, kad leistų ją pas tėvus. Ponai išleido, tačiau primokė, kad nieko iš namų čia neneštų. Mergaitė paklausė. Sekančią naktį vėl atėjo tas vyras. Kitą dieną grįžusi pas tėvus, ji paėmė žvakę ir degtukų, kad pamatytų, kas pas ją ateina. Kai naktį pas ją atėjo tas vyras, ji uždegė degtuką. Jis pradėjo šaukti, kad mergaitė juos prapuldė. Pana laukė ponų, bet nesulaukė. Buvo vis naktis, ji nematė nei vieno žmogaus. Kartą pamatė sienoje langelį. Pažiūrėjus, ji pamatė ežerą, o ten - žvejus. Šie kalbėjo, kad jei pana vaikščiotų keliais, rastų virtuvę, kurioje senelė ugnį kuria. Kai ta senelė užmigs, mergaitė turi ją užmušti ir ugnį užgesinti. Pana taip ir padarė. Dvaras iškilo į paviršių, o mergaitei pasirodė tas vyras, kur anksčiau pas ją naktimis ateidavo. Jis buvo karaliaus sūnus, o tas dvaras buvo užkeiktas. Mergaitė pasakė, kad nori pas savo tėvus, bet ponai jos neleido. Jaunuoliai susituokė.