KNYGADVARIS

Čia skelbiami 827 tautosakos kūriniai iš leidinio „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998“. Tai J. Basanavičiaus knygos „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių. Surinko dr. Jonas Basanavičius (1903)“ naujas leidimas. Skelbiama tautosaka apie vėles ir pomirtinį gyvenimą: pasakos (84), sakmės ir padavimai (656), pasakojimai (10), oracija (1), malda (1), rauda (1), giesmės (2), posakiai (5), tikėjimai (39), liaudies medicina (4). Tautosaką užrašė Vilius Kalvaitis (562 tekstai), Vincas Basanavičius, Jurgis Kazakevičius, Kostas Stiklius, Juozas Kovas ir kt. Kai kas paimta iš Adomo Liudviko Jucevičiaus, Augusto Schleicherio, Augusto Leskieno, Karlio Brugmano ir kitų publikacijų. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Lina Būgienė, dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Radvilė Racėnaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dokt. Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė, Jurga Dambrauskitė 2008 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

ANOTACIJA: Buvo pirklys, jis turėjo brolį. Šis numirė, liko jo sūnus. Pirklys užaugino brolio sūnų. Kartą jie plaukė per jūres, sustojo prie salos. Sūnus nuėjo į salą, vaikščiodamas paklydo, o pirklys nuvažiavo. Vaikščiojo vaikinas po salą, kol sutiko senuką, kuris davė jam vyžas ir rankovę smilčių bei pamokė, kad kai vaikinas pereis jūres, jį pagaus sargai. Ten bus dvaras, dvare - rūsys, rūsyje - stiklinė statinė, o joje - prakeikta pana, o tai panai kas vakarą įmeta vieną žmogų suėsti. Sakė, kad ir vaikiną ten įmes ir pamokė, kad jis paprašytų stalelio, žvakės ir knygos bei kai ten įmes, pasistatytų stalelį, užsidegtų žvakę, melstųsi prie knygų ir apie save apsibrėžtų ratą iš smilčių. Vaikinas taip ir padarė. Jis liko gyvas. Antrą dieną vaikinui senukas davė daugiau smilčių, kad šis apsibrėžtų du ratus. Vaikinas vėl liko gyvas. Trečią dieną senukas liepė pasiimti du krėslus, dvi žvakes ir dvi knygas, apsibrėžti tris ratus ir pasakė, kad kai užgiedos gaidžiai, pana pasidarys balta. Tada vaikinas galės ją vesti, bet turi pakviesti senuką į vestuves. Kai pana pasidarė balta, bernas ją pasodino į krėslą, uždegė žvakę ir abu meldėsi. Vaikinas pamiršo pakviesti senuką į vestuves. Kai tik nuėjo bažnytines sutuoktuves, pasirodė senukas ir pasakė, kad vaikinas nepakvietė jo į vestuves, tai dabar jis atims jo žmoną ir, ištraukęs kardą, perkirto jai galvą, bet iškart pagydė. Kai tai padarė, pasakė, kad dabar išvarė iš jos paskutinį velnią. Senukas išėjo, o pora laimingai gyveno tame dvare.