KNYGADVARIS

Čia skelbiami 827 tautosakos kūriniai iš leidinio „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998“. Tai J. Basanavičiaus knygos „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių. Surinko dr. Jonas Basanavičius (1903)“ naujas leidimas. Skelbiama tautosaka apie vėles ir pomirtinį gyvenimą: pasakos (84), sakmės ir padavimai (656), pasakojimai (10), oracija (1), malda (1), rauda (1), giesmės (2), posakiai (5), tikėjimai (39), liaudies medicina (4). Tautosaką užrašė Vilius Kalvaitis (562 tekstai), Vincas Basanavičius, Jurgis Kazakevičius, Kostas Stiklius, Juozas Kovas ir kt. Kai kas paimta iš Adomo Liudviko Jucevičiaus, Augusto Schleicherio, Augusto Leskieno, Karlio Brugmano ir kitų publikacijų. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Lina Būgienė, dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Radvilė Racėnaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dokt. Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė, Jurga Dambrauskitė 2008 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

ANOTACIJA: Buvo Jonas, kuris nieko nebijojo. Išėjo jis ieškoti vietų, kuriose vaidenasi. Sužinojo, kad pagiryje stovi nameliai, kuriuose niekas negali gyventi per vaidulius. Apie 9 val. per kaminą įkrito pusė žmogaus, po to - ir kita pusė. Jos sulipo. Kadangi tas žmogus buvo labai šaltas, Jonas jį sušildė. Už tai gavo stebuklingus smuikelę, muškietą ir maišiuką. Jonas toliau ieškojo prakeiktų ir užburtų vietų. Išgirdo, kad koplyčioje velniai vaidenasi. Susirinkę velniai nedavė Jonui ramybės, tai jis pasiėmė maišiuką ir liepė lipti jiems į vidų. Velniai sulipo. Tada Jonas užgrojo kazoką, o tie velniai trankėsi į lubas ir grindis. Ėjo Jonas toliau ir pamatė erellį, aukštame ąžuole susikrovusį lizdą. Erelis darė daug žalos, tačiau buvo labai aukštai ir niekas negalėjo jo nušauti. Ąžuolo savininkas prasitarė, kad jei Jonas nušaus, tai jis nuogas jį išneš iš slyvyno. Jonas nušovė erelį, o kai vokietis nuogas įlindo į slyvyną, pradėjo smuikele groti, o ponas nenorėdamas šokinėti. Už susižeidimus jis padavė Joną į teismą, o ten nuteisė vyrą sudeginti. Jonas paprašė leisti prieš mirtį pagroti. Kai pradėjo Jonas groti, visi pradėjo šokti. Jonas grojo tol, kol šie nukrito. Tada jis nuėjo, baimės nematęs.