Knygadvario objektas
NUORODA: http://knygadvaris.lt/objektas.php?OId=2383 PAVADINIMAS: Mitologinė sakmė apie dievobaimingą ir bedievį Kielių PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 7 tomas Čia skelbiami 827 tautosakos kūriniai iš leidinio „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998“. Tai J. Basanavičiaus knygos „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių. Surinko dr. Jonas Basanavičius (1903)“ naujas leidimas.
Skelbiama tautosaka apie vėles ir pomirtinį gyvenimą: pasakos (84), sakmės ir padavimai (656), pasakojimai (10), oracija (1), malda (1), rauda (1), giesmės (2), posakiai (5), tikėjimai (39), liaudies medicina (4). Tautosaką užrašė Vilius Kalvaitis (562 tekstai), Vincas Basanavičius, Jurgis Kazakevičius, Kostas Stiklius, Juozas Kovas ir kt. Kai kas paimta iš Adomo Liudviko Jucevičiaus, Augusto Schleicherio, Augusto Leskieno, Karlio Brugmano ir kitų publikacijų.
Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Lina Būgienė, dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Radvilė Racėnaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dokt. Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė, Jurga Dambrauskitė 2008 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.
ANOTACIJA: Už Slavikų, Špekterinėje girioje gyveno medžiotojas, kuris nieko nenušaudavo. Kartą elgeta jį užkalbino ir pamokė, kad kai kunigas dalins komuniją, šis parsineštų ją namo, įdėtų į medį ir šautų. Medžiotojas taip ir padarė. Nuo to laiko gyvūnai patys jam pasirodydavo, o jis pataikydavo. Po to karto, kai šovė į komuniją, jis pasidarė dievobaimingas. Žmonės jį taip ir vadino - dievobaimingas Kielius. Jam mirus, žmonės palaidojo kapinėse. Kielius pradėjo vaikščioti naktimis. Tada žmonės iškasė jo kūną ir palaidojo šalia kapinių. Tačiau tai nepadėjo. Vėl jį atkasė, nupjovė galvą ir pakišo po pažastimi. Vis tiek pareidavo Kielius, tik dabar galvą po pažastimi laikydamas. Tada žmonės padėjo jo galvą tarp kojų. Jis vėl ateidavo, tik su galva tarpkojyje. Tada žmonės jį praminė bedieviu Kielium. Vargeta pamokė žmones, kad į kapą reikia įkalti drebulinį kuolą. Daugiau Kielius nevaikščiojo. TURINYS: [Dievobaimingas ir bedievis Kielius]
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | SAKMĖS | MITOLOGINĖS SAKMĖS Atgal |