KNYGADVARIS

Čia skelbiami 827 tautosakos kūriniai iš leidinio „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998“. Tai J. Basanavičiaus knygos „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių. Surinko dr. Jonas Basanavičius (1903)“ naujas leidimas. Skelbiama tautosaka apie vėles ir pomirtinį gyvenimą: pasakos (84), sakmės ir padavimai (656), pasakojimai (10), oracija (1), malda (1), rauda (1), giesmės (2), posakiai (5), tikėjimai (39), liaudies medicina (4). Tautosaką užrašė Vilius Kalvaitis (562 tekstai), Vincas Basanavičius, Jurgis Kazakevičius, Kostas Stiklius, Juozas Kovas ir kt. Kai kas paimta iš Adomo Liudviko Jucevičiaus, Augusto Schleicherio, Augusto Leskieno, Karlio Brugmano ir kitų publikacijų. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Lina Būgienė, dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Radvilė Racėnaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dokt. Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė, Jurga Dambrauskitė 2008 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

ANOTACIJA: Prie Klaipėdos, šalia Kalotės dvaro yra didelis ežeras, o prie jo - kalnas. Kartą Bendeko kerdžius, išginęs bandą, užlipo ant kalno ir pradėjo apvartus vyti. Atėjęs velnias klausė, ką žmogus daro. Kerdžius suprato, kas jis toks, todėl pasakė, kad nuvis ilgą apvartą, kuriuo užrauks ežerą. Velnias išsigando ir pradėjo melsti, kad šis taip nedarytų ir pasiūlė jam pinigių. Kerdžius turėjo skrybėlinę kepurę. Jis pasakė, jei velnias atneš tiek pinigų, kad galės pripilti pilną kepurę, tai nerauks. Kerdžius iškasė duobę ir uždengė ją kepure, kurios praplėšė dugną. Velnias nešė pinigus ir pylė į kepurę, bet vis matėsi jos dugnas. Velnias pradėjo prašyti, kad kerdžius daugiau nereikalautų pinigų. Šis sutiko ir liko turtingas, o velnias iš apmaudo didelį akmenį iš ežero išritęs. Jis vadinamas nelabojo kūliu.