KNYGADVARIS

Čia skelbiami 827 tautosakos kūriniai iš leidinio „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998“. Tai J. Basanavičiaus knygos „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių. Surinko dr. Jonas Basanavičius (1903)“ naujas leidimas. Skelbiama tautosaka apie vėles ir pomirtinį gyvenimą: pasakos (84), sakmės ir padavimai (656), pasakojimai (10), oracija (1), malda (1), rauda (1), giesmės (2), posakiai (5), tikėjimai (39), liaudies medicina (4). Tautosaką užrašė Vilius Kalvaitis (562 tekstai), Vincas Basanavičius, Jurgis Kazakevičius, Kostas Stiklius, Juozas Kovas ir kt. Kai kas paimta iš Adomo Liudviko Jucevičiaus, Augusto Schleicherio, Augusto Leskieno, Karlio Brugmano ir kitų publikacijų. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Lina Būgienė, dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Radvilė Racėnaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dokt. Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė, Jurga Dambrauskitė 2008 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

ANOTACIJA: Bernas pas ūkininką ganė jaučius. Atbėgo pas jį velnias ir pasakė, kad berną ims į kariuomenę, tačiau jam nesiseks, todėl jį grąžins jaučių ganyti. Bernas, ganydamas prie upės, pamatys du alksnius ir ras sausą kelmą. Kai jis mes tą kelmą į alksnius, tai velnias pasirodys. Viskas įvyko taip, kaip velnias sakė. Kai pasirodė velnias, jis pasakė, kad berno žmona ruošiasi už kito tekėti. Bernas ir velnias nubėgo pas žmoną. Tada velnias davė bernui rimbą ir pamokė visus primušti. Jis taip ir padarė. Bernas atėmė žmoną iš jaunikio. Bernas pasistatė kalvę su užrašu, kad senus paverčia jaunais. Kartą atvažiavo senas ponas. Velnias davė jam kūju per galvą - užmušė, tada ant priekalo pavartė, pakalė ir įmetė į ugnį. Velnias tą poną sudegino, ugnyje pasidarė kamuolys, kurį jis su replėmis įmetė į statinę vandens, o iš jos išėjo dailus ponaitis. Velnias paprašė krepšelio pinigų, ponaitis jam davė. Kai velnias išėjo į pragarą, bernas nusprendė, kad gali pats viską padaryti. Atvežė jam seną poną perdirbti. Tačiau bernas sudegino poną ir daugiau nieko negalėjo padaryti. Žmonės, kurie atvažiavo su ponu, uždėjo jam geležinius pančius ir norėjo vežti į kalėjimą. Velnias grįžo ir viską sutvarkė. Jis pasakė, kad daugiau bernas velnio špygom nebadytų.