KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 7 203-8 Pasaka AT 465 C+761 [Vyrui pavydi gražios žmonos ir Žiaurus turtuolis - velnio arklys]

Čia skelbiami 827 tautosakos kūriniai iš leidinio „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998“. Tai J. Basanavičiaus knygos „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių. Surinko dr. Jonas Basanavičius (1903)“ naujas leidimas. Skelbiama tautosaka apie vėles ir pomirtinį gyvenimą: pasakos (84), sakmės ir padavimai (656), pasakojimai (10), oracija (1), malda (1), rauda (1), giesmės (2), posakiai (5), tikėjimai (39), liaudies medicina (4). Tautosaką užrašė Vilius Kalvaitis (562 tekstai), Vincas Basanavičius, Jurgis Kazakevičius, Kostas Stiklius, Juozas Kovas ir kt. Kai kas paimta iš Adomo Liudviko Jucevičiaus, Augusto Schleicherio, Augusto Leskieno, Karlio Brugmano ir kitų publikacijų. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Lina Būgienė, dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Radvilė Racėnaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dokt. Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė, Jurga Dambrauskitė 2008 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

ANOTACIJA: Tarnavo merga ir bernas. Jiedu ketino tuoktis, bet einant pas kunigą paduot užsakymų mergina mirė. Vaikinas labai jos verkė. Vieną naktį mergina per sapną jam sako, kad jis paduotų užsakus, surengtų vestuves ir atvažiuotų į bažnyčią. Dar patarė, kad pastatytų dviejuos kampuos po bačką ir ras ryte jas pilnas pinigų. Vaikinas taip ir padarė. Mergina atėjo, priėmė šliūbą ir jiedu grįžo namo. Prievaizdas pamatė, kad mergina labai graži, tai sumąstė ją atimti ponui. Ponas pakvietė vaikiną ir liepė iškasti ant kalno šulinį, o pats su prievaizdu susitarė, kad,kai giliai iškas, tai užpils vaikiną žemėm. Bet vaikinas greit iškasė ir buvo pilnas šulinys vandens. Tuomet ponas liepė parnešti saulės raštus, bet tai už vaikiną padarė jo žmona. Kitą kartą liepė parnešti mėnulio raštus, ir vėl pagelbėjo žmona. Paskui ponas liepė parnešti raštus iš peklos. Žmona ten negalinti eiti, bet patarė, kad kartu ten keliautų ir prievaizdas, tik tegul jis važiuoja, o vyras tegul einąs pėsčias. Pekloj bernui velnias liepė vežti malkas. Bevežant bernas mušė arklį per galvą ir tas atvirto į žmogų – to pono tėvą. Tada velnias įkinkė prievaizdą, o pono tėvas davė savo žiedą ir liepė pasakyt sūnui, kad tas išdalintų pinigus vargšams ir būtų geras žmonėms. Bernas grįžo namo, padavė raštus iš peklos, tėvo žiedą ir viską papasakojo ponui. Parėjęs bernas su žmona tegyveno kelias dienas, nes po to ji dingo. Vieną naktį prisisapnavo ir liepė jam jos nelaukti, ženytis su kita.