KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 11 382-7 Pasaka AT (552) + (312D) + 302 + 554 [Raulas, seserys ir karalaitė]

Įvairi tautosaka iš rinkinių. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002 Į šį tomą sudėti J. Basanavičiaus sukaupti tautosakos pluoštai, nepatekę į stambiąsias jo rengtas knygas. Kai kas buvo paskelbta periodiniuose leidiniuose ar sudėta į nedidelę knygelę, o dalis kūrinių mūsų laikus pasiekė rankraštynuose. Dainos užrašytos įvairiais laikotarpiais – vienos tuomet, kai J. Basanavičius dar buvo gimnazistas (1866–1867), kitos – jau po daugiau kaip 40 metų (1909), kai jis, Lietuvių mokslo draugijai parūpinęs fonografą, vėl pasišovė užrašinėti dainas. Nepaprastos vertės yra „Lietuvių raudos“, spaudoje pirmąsyk paskelbtos 1926 m. Dauguma jų užrašyta Dzūkijoje, be to, pateikiama aukštaitiškų (užrašytų XIX a. viduryje) ir suvalkietiškų variantų. Į knygą pateko ir liaudies prozos kūrinių. Skyrius „Pasakojimai bei anekdotai apie kun. Antaną Strazdą“ – vienas iš ryškiausių tautosakos tekstų pluošų, skirtų neeilinei asmenybei. Tome paskelbta daugiau kaip pusketvirto šimto mįslių, pluošteliai patarlių, gamtos pamėgdžiojimų, senovinis žaidimas. J. Basanavičius kaupė prietarus, burtus, tikėjimus – jų pateko ir į šį tomą. Knygutėje „Medega mūsų tautiškai vaistinykystai“ (1898), kuria užbaigiamas šis „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ tomas, jis paskelbė turėtą liaudišką medžiagą apie ligas: jų pavadinimus, požymius, kilmės aiškinimus, gydymą. Tikroviški pastebėjimai, racionalūs aiškinimai čia susipynę su fantastiniais samprotavimais. Tai reikšmingas šaltinis tiriant lietuvių liaudies mediciną. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ vienuoliktą tomą parengė Kostas Aleksynas ir Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Dovilė Kulakauskienė, dr. Aelita Kensminienė, doktorantė Nijolė Kazlauskienė, Jurga Dambrauskaitė 2009 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

ANOTACIJA: Tėvai turėjo tris dukteris, gimė sūnus Raulas. Motina netrukus mirė. Kas kelias dienas dukteris po vieną pagrobė trys ponai (smakai) su devyniomis, dešimčia ir dvylika galvų. Brolis augo gražus ir stiprus. Užaugęs sužinojo, kad turi tris pagrobtas seseris ir išėjo jų ieškoti. Išeidamas užsisakė keturių dešimčių geležies pūdų lazdą, kuri jam pasirodė per silpna, tada pridėjo dar dvidešimt pūdų. Priėjo labai tankią girią, kelią per kurią prasiskynė dviem lazdos metimais. Priėjo didelį mūrą be durų ir vartų. Metė į kampą lazdą ir pro skylę įlido vidun. Ten rado gražius rūmus ir gražią paną, kuri pasirodė esanti jo sesuo. Ji paslėpė brolį nuo grįžtančio pikto vyro. Vėliau vyras pavalgęs atlėgo, ji suspažindino jį su broliu. Pasivaišinę vyrai ėjo imčių, ir brolis nugalėjo, suvarydamas svainį iki ausų į žemę. Sesuo išlydėdama jam davė kamuoliuką, kuris nuves pas kitą seserį. Pas kitas seseris viskas buvo taip pat, tik dovanų gavo rankšluostį, tiekiantį maistą ir gėrimus, ir lazdą, kuria trenkus į žemę, atsiranda daug arklių ir jų išmatų. Paskui jis atkeliavo į Lipicieriaus karalystę, kurioje rado Lipicierių, prirakintą grandinėmis. Raulas išsitraukė rankšluosti, sėdo valgyti, vaišino kitus žmones. Gražiai karalaitei, Lipicieriaus pačiai, pakvipo valgiai, ji ėmė prašytis, kad Raulas ją vestų. Jis taip ir padarė. Bet Lipicierius įtūžęs išgėrė tris kaušus smalos, išsivadavo ir pagrobė karalaitę. Raulas ėjo jos ieškoti ir radęs prašė, kad ji sužinotų, kur yra Lipicieriaus dūšia. Du kartus vyras ją apgavo - pasakė, kad dūšia šluotražyje ir kiemo antyje. Raulas neištvėręs ją pagrobė. Lipicierius du kartus pavijo ir sakė, kad trečią kartą užmuš. Raulas grobė karalaitę ir trečią kartą. Lipicierius jį pavijo, sukapojo į daug gabalėlių ir paliko laukuose. Kamuolėlis nuriedėjo pas seseris, jos su vyrais surado, surinko gabalėlius, sudėliojo ir apipylė dviejų rūšių vandeniu. Brolis atgijo ir vėl išėjo pas karalaitę. Dabar jai pavyko sužinoti, kur vyras laiko dūšią – marių saloje yra ąžuolas, po juo skrynia, joje kiškis, jame antis, joje kiaušinis, o ten dūšia. Raulas išėjo jos parnešti. Eidamas sutiko aviną su dideliais ragais, kurtą, vanagą, vėžį – visiems arba pagelbėjo, arba pasigailėjo ir nešovė. Kai priėjo tą ąžuolą, gyvūnai jam padėjo gauti kiaušinį su dūšią. Grįžęs rado Lipicierį leisgyvį, trenkė jam į kaktą kiaušinį, ir iš jo liko tik smala. Su karalaite grįžo pas tėvą ir laimingai gyveno.