KNYGADVARIS

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Vienas žmogus tris veršius išmainė į tris šunis, galinčius iš kiekvienos bėdos išgelbėti. Priėjęs vienus tuščius namus, rado šautuvą, kardą ir butelį aliejaus. Išsitrynė tuo aliejumi visą kūną ir šis pasidarė kaip ragas. Nuėjo raginis žmogus į miestą, kurio karalius slibinui kasmet turi duoti po dukterį. Karalius pažadėjo tą dukterį žmogui atiduoti į pačias, jei jis ją nuo slibino išvaduosiąs. Raginis žmogus kovėsi su slibinu ir jį nugalėjo. Atrišo karalaitę ir, važiuodamas namo, užmigo. Vežikas jį išmetė iš vežimo, pakasė po žeme, o karalaitei liepė sakyti, kad jis ją išvadavęs. Pro šalį ėjo žmogus su kastuvu. Šunys pradėjo kasti žemę, tai ir žmogus ėmė kasti ir atkasė raginį žmogų. Tada raginis žmogus sugrįžo į miestą, kuriame jau vyko karalaitės ir vežiko vestuvės, parašė laišką, įrišo į karalaitės nosinę ir nusiuntė su šunimi. Karalaitė pažino šunį ir atrašė laišką išgelbėtojui. Nuėjusi svečių paklausė, kuris raktas – senas ar naujas – geresnis? Visi atsakė, kad senasis. Tada karalaitė atsivedė raginį žmogų ir pasakė, kad tai jis ją išgelbėjęs. Vežiką sugavo ir atidavė nužudyti.