KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 11 440 Liaudies medicina [Džiovos (Phthisis pulmonum) aiškinimas]

Įvairi tautosaka iš rinkinių. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002 Į šį tomą sudėti J. Basanavičiaus sukaupti tautosakos pluoštai, nepatekę į stambiąsias jo rengtas knygas. Kai kas buvo paskelbta periodiniuose leidiniuose ar sudėta į nedidelę knygelę, o dalis kūrinių mūsų laikus pasiekė rankraštynuose. Dainos užrašytos įvairiais laikotarpiais – vienos tuomet, kai J. Basanavičius dar buvo gimnazistas (1866–1867), kitos – jau po daugiau kaip 40 metų (1909), kai jis, Lietuvių mokslo draugijai parūpinęs fonografą, vėl pasišovė užrašinėti dainas. Nepaprastos vertės yra „Lietuvių raudos“, spaudoje pirmąsyk paskelbtos 1926 m. Dauguma jų užrašyta Dzūkijoje, be to, pateikiama aukštaitiškų (užrašytų XIX a. viduryje) ir suvalkietiškų variantų. Į knygą pateko ir liaudies prozos kūrinių. Skyrius „Pasakojimai bei anekdotai apie kun. Antaną Strazdą“ – vienas iš ryškiausių tautosakos tekstų pluošų, skirtų neeilinei asmenybei. Tome paskelbta daugiau kaip pusketvirto šimto mįslių, pluošteliai patarlių, gamtos pamėgdžiojimų, senovinis žaidimas. J. Basanavičius kaupė prietarus, burtus, tikėjimus – jų pateko ir į šį tomą. Knygutėje „Medega mūsų tautiškai vaistinykystai“ (1898), kuria užbaigiamas šis „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ tomas, jis paskelbė turėtą liaudišką medžiagą apie ligas: jų pavadinimus, požymius, kilmės aiškinimus, gydymą. Tikroviški pastebėjimai, racionalūs aiškinimai čia susipynę su fantastiniais samprotavimais. Tai reikšmingas šaltinis tiriant lietuvių liaudies mediciną. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ vienuoliktą tomą parengė Kostas Aleksynas ir Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Dovilė Kulakauskienė, dr. Aelita Kensminienė, doktorantė Nijolė Kazlauskienė, Jurga Dambrauskaitė 2009 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

ANOTACIJA: Džiovą sukelia rupūžė, įkvėpusi ligonio kvapo. Džiovai išgydyti reikia pagauti tą rupūžę, išdžiovinti jos plaučius, sumalti ir duoti ligoniui gerti. Rupūžė yra velnio veislė, todėl ją reikia su šiaudu pakarti, nes jeigu užmuši ir nespjausi, tai velnias atėjęs patepa žmogaus seilėmis ir ji atgyja.

MOKSLINIS KOMENTARAS Džiova. – Prietaringas aiškinimas, kad džiovą sukelia rupūžė, įkvėpusi ligonio kvapo. Patarimuose, kaip gydyti, ryšku magijos: reikia užmušti tą pačią rupūžę ir sudžiovintus jos plaučius sutrinti ir gerti. Teksto pabaigoje priskirta nurodymas, kodėl reikia rupūžę užmušti: ji esanti velnio veislė, ir velnias, jei žmogus elgiasi neapdairiai ar nusispjauna, gali ją atgaivinti.