KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 232-101 Pasaka AT 315+300 – Apė karaliūnaitį ir jo žvėris

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Karaliaus sūnus ir duktė išėjo į pasaulį. Beeidami, priėjo devynių žmogžudžių namus. Karalaitis juos visus po vieną užmušė, o paskutinį tesužeidė. Brolis su seserimi tuose namuose ir apsigyveno. Karalaitis vis eidavo medžioti – namo parsinešė liūtą, mešką, šerną, lapę ir zuikį. Sužeistas žmogžudys karalaitei pasakė ją vesiąs, jei ji jį išgydysianti troboje po akmeniu paslėptais vaistais - gyvu senu jaunu sveiku gražiu greitu drūtu vandeniu. Išgijęs žmogžudys karalaitei liepė surišti brolį ir jau norėjo jį nužudyti, bet tas paprašė leisti atsisveikinti su žvėrimis. Žvėrys karalaitį išlaisvino ir užpuolė žmogžudį. Brolis seserį už išdavystę prirakino ir pasakė atleisiąs tik tada, kai ji katilą ašarų priverksianti. Kartą karalaitis nugalėjo tris slibinus, užpuolusius per tiltą važiavusią karalaitę, bet vežikas pavargusį karalaitį nužudė ir pats pasiskelbė išvaduotoju. Žvėrys karalaitį atgaivino žmogžudžių namuose buvusiais vaistais ir su karalaičiu nuėjo į išgelbėtos karalaitės dvarą, kur jau vyko jos ir vežiko vestuvės, parodė slibinų liežuvius ir vedė karalaitę, o vežikas iš gėdos nusišovė.