KNYGADVARIS

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Karalius turėjo tris dukteris. Jam išvažiuojant į Vilnių, jauniausia duktė paprašė parvežti gyvų gėlių krepšelį. Tėvas tokio mieste nerado, bet, važiuodamas per girią, pamatė ant balto vilko galvos. Vilkas už gėles liepė pažadėti tą, ką karalius sutiks pirmiausiai. Karalių pasitiko jauniausia duktė ir vilkas ją nusinešė į savo dvarą. Po pusės metų vilkas karalaitę parnešė į vyriausios sesers vestuves. Kai vilkas sušvilpė, karalaitė pas jį atėjo ir sugrįžo į jo dvarą. Kai tekėjo vidurinė sesuo, jie abu dalyvavo vestuvėse – vilkas nusimetė kailinius ir tapo gražiu ponaičiu. Karalienė liepė sudeginti vilko kailinius ir karalaitis su vėju sugrįžo į savo dvarą. Karalaitė išėjo jo ieškoti. Beeidama sutiko vėją, žvaigždę, mėnulį ir saulę. Saulė pasakė, jog jos baltas vilkas rengiasi vesti antrą kartą ir karalaitei davė stebuklingus batus, ratelį, peilį ir šakutę. Karalaitė persirengė bobute, pasisamdė dirbti vilko dvare ir vilko nuotakai pažadėjo duoti ratelį, jei ji leis pernakvoti po jaunikio lova. Nuotaka nugirdė jaunikį ir tas negirdėjo, kaip pati jam papasakojo viską, kas nutikę, bet karalaitę išgirdo sargybiniai, kurie viską ir papasakojo vilkui. Vilkas sušaukė karalius ir jų paklausė, kuris skrynios raktas geresnis – senas ar naujas? Visiems sutikus, jog senasis, vilkas pasiliko su pirmąja žmona.