KNYGADVARIS

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Žuvis žvejui pasakė du jos gabaliukus duoti šuniui, du kumelei ir du pačiai. Kalė atvedė du šuniukus, kumelė – du kumeliukus, o pati pagimdė du sūnus. Kai broliai užaugo ir iškeliavo, girioje įpjovė pušį, kad žinotų, kaip kitam sekasi – krauju apsipylęs rėžis reikšiąs, kad brolis nebegyvas. Vienas brolis užsuko pas batsiuvį, kuris pasakė, kad karalius turintis slibinui dukterį atiduoti. Kitą dieną žvejo sūnus nujojo prie akmens, kur slibinas išlenda, ir nukapojo jam galvas, o išpjautus liežuvius pasiėmė. Žvejo sūnus pasakė vesiąs karalaitę po metų. Karalaitės vežikas susirinko slibino galvas ir pasiskelbė išgelbėtoju. Karalaitė jam pasakė tekėsianti po metų. Kai žvejo sūnus atėjo į dvarą, karalaitė pasakė, jog tai jis ją išgelbėjęs. Vaikinas parodė slibino liežuvius ir vedė karalaitę, o vežikas buvo nužudytas. Medžiodamas, žvejo sūnus sutiko raganą, kuri sudavė rykštele ir jį bei arklį su šunimi pavertė akmenimis. Brolis pamatė, kad rėžis pušyje kraujais apsipylęs ir išjojo jo gelbėti. Karalaitė nepažino, jog tai vyro brolis. Kai jis išjojo medžioti ir sutiko raganą, liepė brolį, arklį ir šunį atgaivinti. Ragana taip ir padarė.