KNYGADVARIS

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Du karaliaus sūnūs buvo gudrūs, o trečias, jauniausias – kvailas. Karalius susirgo ir paprašė parnešti paukštę, nuo kurios balso pagytų. Pirmiausiai išjojo vyriausias sūnus, bet pakelės smuklėje viską pralošė, todėl buvo nuvarytas į pragarą krosnies kūrenti. Taip pat nutiko ir antrajam broliui. Kvailys į smuklę neužsuko. Prijojęs didelę pušį, pabeldė ir senelis jam pasakė, kad dvyliktą valandą ant marių atsirandantis deimanto tiltas, o už jo esančiame dvare galima rasti ieškomą paukštę. Kvailys nuėjo į tą dvarą, įlipo į lovą pas miegančią merginą, o po to pasiėmė paukštę, bandelę, vyno butelį, kardą ir išėjo. Bandelę, vyno butelį ir kardą paskolino sutiktiems karaliams, kurie tuos daiktus pažadėjo grąžinti po trijų metų ir dar po tris korpusus kariuomenės atsiųsti. Tada vaikinas nuėjo į smuklę ir, lošdamas kortomis, išgelbėjo brolius. Broliai jaunėlį pakišo po kelmu, o patys pasiėmė paukštę ir grįžo pas tėvą. Paukštė negiedojo ir karalius nepasveiko. Pro šalį ėjusio žmogaus išgelbėtas kvailys įsidarbino kailiadirbiu. Po trijų metų mergina su sūnumi išėjo ieškoti vaikino, kuris buvo pas ją. Keliaudami, jie užsuko pas karalius, kurie grąžino kvailio paskolintus daiktus ir davė kariuomenės. Kai mergina nuėjo prie karaliaus dvaro, vaikas pažino tėvą. Tada jie nuėjo pas karalių ir paukštė pradėjo giedoti – karalius pasveiko ir iškėlė vestuves.