KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 255-107 Pasaka AT 563 – Apė pavargėlį žmogų, katram diedukas stalelį ir avinuką* ir knipelį padovanojo

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Žmogus neturėjo ką valgyti, todėl iškeliavo į pasaulį. Beeidamas sutiko senelį, kuris padovanojo stalelį; pasakius „Staleli, denkis!“ ant jo visokių valgių atsiranda. Senelis įspėjo niekur nesustoti nakvynės, bet žmogus nuėjo į smuklę ir smuklininkas naktį stalelį apmainė. Grįžęs namo, žmogus pamatė, kad stalelis valgių nebeduoda ir vėl išėjo. Tas pats senelis žmogui padovanojo avinėlį, kuriam pasakius „Avinėli, purtykis!“, pinigai byra. Smuklininkas apmainė ir avinėlį. Trečią kartą senelis žmogui padovanojo maišą su lazda viduje. Pasakius „Knipel, iš šako“ lazda mušanti, kol nepasakoma „Knipel, į šaką!“. Žmogus smuklėje lazda tol mušė smuklininką ir jo žmoną, kol šie neatidavė stalelio ir avinėlio. Pavargėlio žmona, išgirdusi vyro pasakojimą, ėmė bartis, todėl šis ir jai kailį lazda išpėrė. Tada žmogus parodė stalelį ir avinėlį, nusipirko dvarą ir, lazdą nešiodamasis, visus taikydavo.