KNYGADVARIS

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Du vaikai liko našlaičiai ir išėjo į girią. Ten sutiktas senukas paprašė duonos ir už ją davė šautuvą, kuriuo šaunant visada pataikoma. Kitą kartą tas pats senukas paprašė dar duonos, o po to mėsos ir už maistą atsidėkojo žiedu, rykštele, kuria sudavus visi atsitraukiantys, ir dūdele. Vaikai priėjo žmogžudžių sodybą ir berniukas ten nušovė žmogžudžių šunis, o paskui ir pačius žmogžudžius, tik vienas pabėgo. Medžiodamas brolis taikėsi nušauti mešką, bet ta paprašė nešauti – už tai davė savo pieno ir meškiuką. Sesuo susidėjo su žmogžudžiu ir prašė brolio parnešti vilko ir vienragio pieno. Šie gyvūnai taip pat davė pieno ir savo jauniklius, kurie greitai užaugo. Kartą žmogžudys norėjo atimti vaikino žiedą ir jį nužudyti, bet tas sušvilpė dūdele ir vienragis žmogžudį sudraskė. Tada brolis seseriai uždarė į kamariukę ir liepė išvalgyti statinę anglių bei priverkti statinę ašarų, o pats išėjo, išgelbėjo karalaitę nuo slibino ir ją vedė. Kai brolis grįžo pas seserį, ji jau buvo išvalgiusi statinę anglių ir priverkusi statinę ašarų. Sesuo pasakė, kad brolis ją padaręs laiminga ir išnyko kaip dūmas.