KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 267-112 Pasaka AT 552A+302+554 – Apė karaliaus sūnų, kur savo trijų seserų ėjo ieškot

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Karalius turėjo tris dukteris ir sūnų. Kai jis numirė, viesulas vieną po kitos nusinešė visas karalaites. Brolis išėjo jų ieškoti. Perėjęs laužynus, girias ir duobes, priėjo dvarą, kuriame gyveno jo sesuo. Tos sesers vyras buvo sakalas. Brolis pasislėpė ir svainiui pasirodė tik tada, kai sakalas pasakė jį priimsiantis. Po to brolis aplankė kitas seseris, kurių vyrais buvo grifas ir erelis. Erelis karalaičiui pasakė pažįstąs merginą, turinčią visą karalystę. Jis liepė karalaičiui pasiimti kanklių odinį rimbą – tas juo merginą prilupo, o paskui vedė. Kartą ji išėjo į bažnyčią; liepė vyrui neiti į vieną kambarių, bet karalaitis įėjo. Tame kambaryje jis rado karalių be dvasios (dūšios), kuriam davė alaus ir paleido. Tas karalius įsėdo į karietą ir išvažiavo pasitikti karalaičio žmonos. Karalaitis jį vijosi; du kartus karalius jo pasigailėjo ir neužmušė, o trečią kartą sukapojo į gabalėlius. Karalaičio svainiai jį atgaivino gydančiu vandeniu ir jis išėjo ieškoti žmonos. Svainiai liepė prisistatyti medžiotoju, galinčiu privaryti pilną dvarą paukščių, ir išklausti, kur to karaliaus dvasia. Karalaitis privarė pilną dvarą paukščių ir užgrojo dūdele. Žmona pažino vyrą ir nuėjo pas jį. Karalaitis paprašė paklausti karaliaus, kur jo dvasia. Karalius pasakė, kad jo dvasia ežere, kuriame akmuo, tame akmenyje zuikis, tame zuikyje antis, o antyje kiaušinis – jame ir esanti jo dvasia. Išalkęs karalaitis norėjo nušauti šunį, paimti vanagiukus iš lizdo, nusukti pirščiuką dideliam vėžiui, bet šie pažadėjo pagalbą ir karalaitis juos paliko. Priėjęs ežerą, jis paprašė žmonių išimti akmenį ir už tai jiems gerai sumokėjo. Po to šuo ir vanagas padėjo sugauti zuikį ir antį, o vėžys ištraukė į ežerą įkritusį kiaušinį. Karalaitis jį metė į žemę – karalius mirė, o jis su žmona grįžo namo.