KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 274-113 Pasaka AT 710 – Apė Mariutę ir Panelę Švenčiausią

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Šeimoje gimdavo vien mergaitės. Devintą dukterį tėvas nešė paskandinti, bet mergaitę pasiėmė moteris, kuri buvo Panelė Švenčiausia. Kartą ta moteris išėjo į girią, o namie likusiai mergaitei Mariutei liepė neiti į vieną kamarėlę. Augintinė nepaklausiusi įėjo ir pamatė Jėzų ant kryžiaus – iš jo tekėjo kraujas. Mariutė tuo krauju pasitepė lūpas. Kai moteris grįžo ir paklausė, ar mergaitė buvusi kamarėlėje, ta atsakė nebuvusi ir už tai buvo palikta girioje. Medžiojančio karaliaus šunys ją rado obely. Tada moteris vėl paklausė, ar mergaitė buvusi kamarėlėje, bet ta ir vėl atsakė nebuvusi – moteris iš jos atėmė kalbą. Kai atjojo karalius, liepė ją iškelti iš medžio ir vedė. Mariutė išmoko rašyti ir jiedu susirašydavo. Kai jiems gimė vaikas, vėl atėjo moteris. Mariutė atsakė kamarėlėje nebuvusi – moteris išsivedė vaiką. Tas pats nutiko ir gimus antrajam vaikui. Kai gimė duktė, karalius Mariutę ir mergaitę liepė užvesti ant laužo. Užkūrus laužą, vėl pasirodė Mariutę užauginusi moteris ir paklausė, ar ji buvusi kamarėlėje? Mariutė atsakė, jog buvusi. Tada toje vietoje atsirado koplyčia, o moteris jai grąžino kalbą ir vaikus.