KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 276-114 Pasaka AT 441 – Apė ažiuką, katras su karaliaus dukteria apsiženyjo

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Bevaikis senelis rado girioje ežiuką ir parsinešė namo. Ežiukas pasakė ginsiąs kiaulę į girią ganyti ir išėjo. Ta kiaulė atvedė paršiukus, po to tie paršiukai dar paršiukų ir po trijų metų ežiukas jau ganė didelį pulką kiaulių. Girioje pasiklydęs karininkas (aficėras) paklausė kelio. Ežiukas pasakė jį išvesiąs iš girios, jei tas pažadėsiąs dukterį. Karininkas pažadėjo. Kitą kartą iš girios išvedamas pasiprašė karalaitis, o trečią kartą – pats karalius, kurie ežiukui taip pat pažadėjo dukteris. Parginęs kiaules, ežiukas liepė seneliui nupenėti gaidį, kuriuo nujojo pas karininką. Karininkas davė pilną vežimą pinigų ir porą arklių kraičio. Ežiukas pasakė, kad jei mergina norinti, galinti grįžti pas tėvą ir ta sugrįžo. Nujojęs pas antrąją merginą, jis vėl pasiėmė tokį pat kraitį, o merginai leido grįžti pas tėvą. Nuvažiavęs pas karalių, ežiukas ir kraitį, ir karalaitę parsivežė namo ir vedė.