KNYGADVARIS

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Senas vyras užaugino sūnų ir išleido į kariuomenę. Tas sūnus mokėjo daug kalbų ir išgirdo, kaip du kareiviai (aficėrai) kalbėjo apie tokią gražią pirklio dukterį, kad vien už pažiūrėjimą šimtą tūkstančių raudonųjų reikią mokėti. Vaikinas pasakė, kad jei tiek pinigų turėtų, tai tą merginą vestų. Kareiviai jį paskundė karaliui. Karalius jam davė pinigų ir liepė grįžti vedusiam. Vaikinas susitiko su gražuole, bet išgirdo, kad ji norinti tuoktis su karaliaus sūnumi ir kviečianti jį pas ją ateiti vidurnaktį. Vaikinas pirmas atėjo pas merginą ir ji jį palaikė karalaičiu. Kai atėjo tikrasis karalaitis ir bėrė į langą su žirniais, vaikinas pasiūlė ant jo išipilti naktinį puodą – karalaitis susikeikė ir nuėjo. Kitą dieną vaikinas garsiai skaičiavo pinigus, o rytą jų pribarstė ant aslos – pirklys ir jo duktė pamanė, kad vaikinas turtingas ir iškėlė vestuves. Kai vaikinas nuėjo pas karalių, visi kareiviai jį sveikino ir davė vežimą pas tėvą nuvažiuoti. Vienoje smuklėje žmogžudžiai atėmė drabužius, todėl pas tėvą grįžo nuogas. Tėvas sūnų išvarė ožkų ganyti. Žmona, nesulaukusi vyro, pati išvažiavo jo ieškoti; išvijo žmogžudžius iš smuklės, aprengė vyrą ir parsivežė namo.