KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 301-122 Pasaka AT 314 – Apė karaliūnaitį, kurs pas šėtoną slūžyjo ir karalių išgelbėjo iš peklos

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Trys karaliaus sūnūs išjojo medžioti. Vienas jų paklydo girioje. Beklaidžiodamas rado dvarą, pas kurio šeimininką pasisamdė krosnies kūrenti ir arklio prižiūrėti. Po kiek laiko arklys prakalbo – liepė į krosnį prikišti daug malkų, paimti balną ir kamanas, išsitepti plaukus tepalu, nuo kurio plaukai tapo deimantiniais, bei pasiimti veidrodį, šepetį ir botagą. Karalaitis su arkliu išjojo, o dvaro šeimininkas, kuris buvo velnias, ėmė vytis. Kai jis prisiartino, karalaitis metė veidrodį ir velnio arklys sugriuvo. Kai velnias vėl prisiartino, metė šepetį – atsirado giria. Trečią kartą metė botagą ir atsirado upė. Tada arklys liepė duoti lazda į krantą – atsivėrė durys ir karalaitis išvydo dvarą. Arklio liepiamas, vaikinas jame pasisamdė dirbti, tik plaukus slėpė. To karaliaus dukterys rideno deimantinius obuolius ir taip rinkosi jaunikius. Jauniausios karalaitės obuolys nusirito pas karalaitį. Po vestuvių jis gyveno atskirai nuo kitų žentų ir toliau dirbo. Kilus karui, karalius su žentais išjojo kariauti. Karalaitis pasiėmė savo arklį, gražiai apsirengė ir padėjo priešus nugalėti. Karalaitis spindėjo, todėl visi pamanė, jog tai dievas jiems padėjęs. Kitus du kartus karalaitis vėl kovėsi. Paskutinį kartą susižeidė koją ir karalius ją aprišo savo skarele. Karalaičio žmona pamatė skarelę ir pro kepurę išlindusius plaukus. Karalius atpažino žentą ir apsidžiaugė. Karalaičio arklys pavirto į žmogų, kuris buvo požeminio dvaro karalius, velnio paverstas į arklį.