KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 310-125 Pasaka AT 560 – Apė vieną berną ir jo šuniuką ir katiną ir akmeniuką

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Tarnavo bernas pas poną už tris skatikus per metus. Po trijų metų pasiėmė pinigus ir išėjo. Beeidamas iš vaikų išpirko mušamą šuniuką, katiną ir gyvatę. Gyvatė liepė ją mesti per kairį petį, o per dešinį pažiūrėti – pavirto mergina. Kai nuėjo pas jos tėvą, už išgelbėjimą ji liepė paprašyti akmenuko, kurį įsidėjus į burną ir pašvilpus, viskas ko norima atsiranda. Bernas liepė motinai nueiti pas karalių ir paprašyti leisti už jo savo dukterį. Karalius pasakė, kad ateisiąs pietų, jei vaikinas iki ryto nutiesiąs obelimis apsodintą kelią. Vaikinas pašvilpė su akmenuku burnoje ir kelias atsirado. Karalius pasakė leisiąs už jo dukterį, jei jis su juo į karą eisiąs. Vaikinas sušvilpė ir su kariuomene išėjo kariauti. Karalius išleido už jo savo dukterį. Kai karalaitė sužinojo apie akmenuką, pavogė ir nunešė karaliui. Tas žentą užmūrijo, tik paliko langelį, kad katinas ir šuo galėtų įlįsti. Tie maitino savo išgelbėtoją ir juo rūpinosi. Kai karalaitė ištekėjo už kito karaliaus ir apsigyveno už marių, šuo ir katė nukeliavo į tą dvarą ir ėmė pjauti ten buvusias žiurkes. Žiurkių karalius jiems pavogė ir atnešė akmenuką, kad jie žiurkes paliktų ramybėje. Plaukiant per marias, katinas išmetė akmenuką, bet žuvis už išgelbėjimą jį surado ir atidavė. Atgavęs akmenuką, bernas nužudė karalių ir pats liko dvare karaliauti.