KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 314-126 Pasaka AT 756B – Apė biedną žmogų, kurs savo sūnų negimusį velniui pardavė

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Neturtingas žmogus paklydo girioje ir velniui už išvedimą pažadėjo dar negimusį sūnų. Kai sūnus užaugo ir tapo klieriku, tėvas pasakė, kad jį velniui pažadėjęs. Sūnus pasiėmė liturginius daiktus ir išėjo į pragarą. Nakvynės pasiprašė žmogžudžių namuose. Kai tie jį surado, paliko gyvą, o vyriausias, vardu Dimijonas, paprašė sužinoti, kas jo po mirties laukia. Nuėjęs į pragarą, klierikas pradėjo velnius šventinti. Liucipierius liepė atiduoti klieriko tėvo pasirašytus raštus, bet juos turėjęs velnias viską atidavė tik pagrąsintas, jog bus numestas ant Dimijono lovos, padarytos iš peilių ir britvų. Kai klierikas žmogžudžiui pasakė kas jo laukia, tas paprašė atgailos. Klierikas liepė į žemę įsmeigti obelinę lazdą, burna ją laistyti ir melstis. Žmogžudys paprašė jo neužmiršti. Kai klierikas tapo vyskupu, važiuodamas keliu užuodė obuolius. Nuėjęs prie obels prisiminė žmogžudį ir išklausė jo išpažintį. Su kiekviena nuodėme krito po obuolį. Kai obuolių neliko, obelis pargriuvo, o senelis pavirto į dūmus.