KNYGADVARIS

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Bajoro sūnus išėjo mokytis vogti. Kai grįžo, kaimynas ponas pasakė užmokėsiąs, jei tas pavogsiąs jo arklį. Vaikinas persirengė senute, nugirdė sargybinius ir jų šunis, visus suraišiojo ir išsivedė arklį. Kitą kartą ponas pasakė sumokėsiąs, jei jis pavogsiąs jo žmonos marškinius ir žiedą. Vaikinas išsikasė numirėlį ir pakišo po pono langu. Tas šovė ir, pamanęs, kad nušovė vagį, nunešė užkasti. Tuo tarpu vagis įslinko į pono lovą, paliejo mielių ir paprašė moters marškinius nusivilkti bei žiedą nusiimti. Pono brolis kunigas šaipėsi, kad poną vagis apgavęs. Ponas paprašė brolį prigauti. Vagis, nusipirkęs vėžių ir žvakių, naktį bažnyčioje uždegė žvakes ir sustatė vėžiams į žnyples. Nuėjęs po kunigo langu pasakė, kad Dievas jį liepęs gyvą į dangų atnešti. Bažnyčioje judančias žvakes kunigas palaikė angelais ir, vagies liepiamas, įšoko į maišą. Tas jį nunešė pas poną, pakabino su visu maišu, padėjo lazdą ir parašė raštelį, kad kiekvienas po penkias lazdas duotų. Kai kunigas pradėjo rėkti, ponas pažino brolį ir paleido – visi juokėsi, kad jį gyvą angelas į dangų nešęs.