KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 321-128 Pasaka AT 511 – Apė mergaitę ir jos močeką, katra buvo ragana

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Dukterį turintis našlys vedė našlę, kuri turėjo tris dukteris: vienaakę, dviakę ir triakę. Pamotė podukros nemylėjo ir vis varė galvijų ganyti. Kartą liepė per dieną suverpti, išausti ir išbalinti linų maišą. Mirusi mergaitės motina patarė linus kišti karvei į ausį – per kitą ausį ištrauksianti audeklą. Kitą dieną pamotė vėl davė linų maišą, bet kartu išsiuntė vienaakę. Mergaitė paieškojo jai galvą – sesuo užmigo ir nieko nepamatė. Tada pamotė kartu ganyti išsiuntė dviakę, bet ir ta užmigo. Trečią dieną kartu išėjo triakė ir jos trečioji neprimerkta akis viską pamatė. Pamotė papjovė karvę. Mergaitė vėl nuėjo pas motiną, kuri liepė išvalyti karvės žanras – ten rasianti žiedą, miežį ir avižą. Mergaitė juos užkasė po langu – atsirado obelis ir vyno šulinys. Pro šalį važiuojantis karalaitis paprašė obuolių. Ragana jų negalėjo pasiekti, todėl pas karalaitį nuėjo našlaitė. Mergaitė patiko karalaičiui ir tas pasakė ją vesiąs. Ragana podukrą paslėpė, o jos vietoje išleido dukterį, kuriai nutašė kojas ir apavė karalaičio duotais batais. Jiems bevažiuojant į bažnyčią, atlėkė paukščiu pasivertusi našlaitė ir pakukavo, kad raganiukės kojos nutašytos. Karalaitis pažiūrėjo, kad merginos kojos nutašytos ir, ją parvaręs namo, vedė našlaitę.