KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 328-131 Pasaka AT 401A* – Apė žuvinyko sūnų, katrą velnias nunešė

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Karalius pamatė žvejo raštelį, kad jis be rūpesčių gyvenąs ir liepė per tris dienas sugauti žuvį auksiniais žvynais ir deimanto akimis. Žmogus iš pradžių meldėsi Dievui, o paskui prašė pagalbos pas velnią, kuriam pažadėjo, ko namie nepalikęs. Grįžęs namo, rado sūnų. Sūnus buvo labai gražus, todėl jį auginti pasiėmė karalius. Kai užaugo, tėvas jam pasakė, kad jis buvęs velniui pažadėtas. Žvejo sūnus aplink save apsibrėžė ratą, užsidegė žvakę ir skaitė šventas knygas, bet sulėkė daug velnių ir jį nusinešė. Vaikinas jį nešusiam velniui prikišo šventą paveikslą ir tas jį numetė. Žvejo sūnus įkrito į prasmegusį dvarą, kuriame rado tris juodas merginas. Jos paprašė dvare iškęsti tris naktis ir jas išgelbėti. Vaikinas jas išgelbėjo, o po to vedė jauniausią. Žvejo sūnus panoro grįžti į tėviškę. Žmona jam davė žiedą, kurį pasukus atsirandi ten, kur pagalvoji. Vyras, panorėjęs saviškiams parodyti žmoną, pasuko žiedą ir ji pas jį atsirado. Karalaitis nebenorėjo grįžti į žmonos rūmus, todėl ji jam numovė žiedą, pasakė jo lauksianti septynerius metus, o po to ištekėsianti už kito. Vyras klaidžiojo po girią ir priėjo trobelę. Ten gyvenęs senelis turėjo stebuklingus batus, skrybėlę ir paltą. Žvejo sūnus pavogė tuos daiktus ir atsirado žmonos dvare. Tapęs nematomu, trukdė vestuvėms. Žmona pasakė netekėsianti ir vyro lauksianti dar septynis metus. Tada vyras nusiėmė stebuklingą paltą ir pasirodė žmonai.