KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 332-132 Pasaka AT 550 – Apė durnių ir jo prietelį vilką

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Karaliaus turėjo sidabrinę obelį aukso lapais ir deimanto obuoliais. Kai naktimis sakalas pradėjo nešti po tris obuolius, išėjo pirmas sūnus saugoti, bet užmigo ir nieko nepamatė. Kitas sūnus taip pat užmigo, o trečiasis, kvailys, prieš rytą atsikėlė ir sakalą pagavo. Paukščio prašomas išpešė plunksną ir jį paleido. Tada išėjo broliai sakalo ieškoti. Kryžkelėje sukišo mėlynas karūnas – kieno tapsianti raudona, reikšią, kad nebegyvas. Kvailys sutiko vilką, kuris paprašė atiduoti arklį. Vilkas suėdė arklį ir nunešė kvailį į tą karalystę, kur buvo sakalas. Vilkas sakė nieko daugiau neimti, tik sakalą. Kvailys, sakalo prašomas, paėmė ir narvelį. Nešant pro duris tas suskambėjo. Atėjo karalaitis ir liepė pavogti arklį iš kitos karalystės, tada atiduosiantis sakalą. Vilkas nunešė į kitą karalystę ir liepė nieko neimti, tik arklį. Kvailys paėmė ir balną, todėl vėl buvo sugautas. Karalaitis pasakė atiduosiąs arklį, jei jis pavogsiąs gražuolę iš kitos karalystės. Vilkas liepė jį papjauti: iš jo viso pasidarė luotas, iš liežuvio irklas, o iš vidurių trys suknios, trys poros batų ir trys žiedai. Karalaitė panoro nusipirkti suknią, bet tarnaitei kvailys davė tik negražias suknias. Kai atėjo karalaitė ir apsirengė gražią suknią, kvailys nuplaukė tolyn. Atgijęs vilkas juos nunešė pas karalaitį. Vilkas pasivertė į karalaitę ir kvailys jį išmainė į žirgą. Kitoje karalystėje vilkas pasivertė į arklį ir kvailys jį išmainė į sakalą. Grįždamas namo, sutiko elgetaujančius brolius. Tie kvailį užmušė ir, viską pasiėmę, grįžo pas tėvą. Pro tą vietą važiuodamas kunigaikštis išgirdo kvailį po laužu dejuojant, ištraukė ir pagydė. Kai kvailys grįžo pas tėvą, viską jam papasakojo ir liko gyventi su žmona, o broliai buvo nubausti - sušaudyti.