KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 342-134 Pasaka AT 301A – Apė seną žalnierių, kurs tris karaliaus dukteris parieškojo

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Trys karaliaus dukterys nuėjo į savo gėlių darželius ir jas visas prarijo slibinas (smakas). Karalius pasakė, jog kas jas suras, galės vesti. Trys generolai išėjo karalaičių vaduoti, bet smuklėje pralošė visus pinigus ir drabužius. Tada karalaičių ieškoti išėjo senas kareivis. Jis taip pat lošė kortomis su smuklininku. Smuklininko duktė jį pamokė atsisėsti į tėvo vietą – kareivis laimėjo. Tada smuklininkas jam parodė šulinį, kuris vedė į slibinų namus. Kareivis nusileido į šulinį, nukirto slibinams galvas ir išlaisvino karalaites, o sugrįžęs slibinams nupjaustė liežuvius ir pasiėmė karalaičių sukneles. Generolai iškėlė karalaites, o kareivį paliko šulinyje, bet atlėkė paukščiu pasivertęs smuklininkas ir jį iškėlė. Generolai pasiskelbė karalaičių išgelbėtojais ir jau kėlė vestuves, tik suknelių nuotakoms nė vienas siuvėjas negalėjo pasiūti. Kareivis pasakė sukneles pasiūsiąs. Karalaitės pamatė savo sukneles ir pasakė karaliui, kad jas ne generolai išgelbėję. Kareivis parodė slibinų liežuvius ir liko pas karalių, o apgavikams buvo galvos nukirstos.