Knygadvario objektas
NUORODA: http://knygadvaris.lt/objektas.php?OId=6415 PAVADINIMAS: BsTB 3 35-9 Pasaka AT 313E* – Apė vieną karalaitę ir saulės dukterį PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 3 tomas Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose.
Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka.
Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Karalius turėjo sūnų ir dukterį. Po jo mirties karalaitis sugalvojo vesti ir išsiuntė pasiuntinius surasti merginą tokią pat gražią kaip jo sesuo. Pasiuntiniai grįžo neradę, tad brolis sugalvojo vesti seserį. Ji iš pradžių nesutiko, bet paskui nusileido. Vestuvių dieną, broliui klausinėjant, ar sesuo apsirengė, ji sulindo į žemę. Ten karalaitė atsidūrė gražioje pievoje. Paskui pamatė trobelę, kurioje rado merginą, vardu Saulės duktė. Ją laikė pagrobusi ragana. Karalaitė su Saulės dukterimi sugalvojo pabėgti. Saulės duktė pasiėmė raganos daiktų: siūlų kamuolį, šepetį ir rankšluostį. Parlėkusi ragana neberado merginos ir puolė vytis. Saulės duktė, išgirdusi žemės drebėjimą, suprato, kad atbėga ragana. Tada išmetė kamuolį, iš kurio pasidarė didelis kalnas. Ragana pribėgusi pakniso kalną, bandė lipti, tada parbėgo namo, pasiėmė kastuvą ir perkasė taką per visą kalną. Paskui bėgančiosios numetė šepetį iš kurio pasidarė tankios girios. Ragana turėjusi grįžti namo ir atsinešti kirvį. Dar vėliau numetė rankšluostį, iš kurio atsirado didelis ir gilus ežeras. Ragana gėrė gėrė vandenį, kol apsivėmė. Saulės duktė ir karalaitė priėjo brolio dvarą. Jos buvo abi labai gražios, tad brolis neatpažino, kuri yra jo sesuo. Kai išsiaiškino kuri yra kuri, vedė Saulės dukterį. TURINYS: Teksto 1997 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | STEBUKLINĖS PASAKOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 313 H*, Bėgimas nuo raganos, [48; 9] Atgal |