KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 56-14 Pasaka AT 1003 + 1013 – Apė išnykimą baudžiavos

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Baudžiavos laikais vienas ponas elgdavosi su žmonėmis taip, kaip panorėdavo, o jei kas neklausydavo, tą nužudydavo. Kartą vienam žmogui liepė išarti tiek, kiek apibėgs pono kalė. Žmogus, kur tik ta kalė bėgo, paskui su jaučiais varėsi. Paskui kalė parbėgo namo, įlindo į kiemą per tvoros skylę, o tas žmogus, jaučiams netelpant per skylę, supjaustė jaučius į gabalus ir sukimšo į kiemą per skylę. Ponas, radęs jaučius papjautus, barėsi, kad jaučius supjaustė. Žmogus atsakė, kad per skylę, kur kalė įlindo, jaučiai netilpo, tai turėjęs supjaustyti. Paskui liepė tam žmogui nuprausti vaikus, aprengti ir pasodinti už stalo. Žmogus užkaitė katilą vandens, užvirinęs sukišo vaikus, nuvirino, numaudė, aprengė ir pasodino už stalo. Ponas parvažiavo žiūri, kad negyvi vaikai už stalo sėdi. Perpykęs ponas liepė jį nuvežti į dangų. Žmogus liepė pakinkyti geriausius pono arklius ir, įsisėdus ponui į karietą, pasileido per laukus, kalnus, girias, upes ir tolimus kraštus. Galiausiai įvažiavo į peklą. Velniai nuvedė į ugninį kambarį, kur buvo visi ponai. Ponas norėjo išeiti iš peklos, bet jo nebeišleido. Tuomet parašė laiškelį, kurį prašė parvežti karaliui ir visiems ponams. Tie perskaitę panaikino baudžiavą.