Knygadvario objektas
NUORODA: http://knygadvaris.lt/objektas.php?OId=6433 PAVADINIMAS: BsTB 3 58-15 Pasaka AT 1538 – Apė gudrą poną, o žmogų da gudresnį PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 3 tomas Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose.
Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka.
Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Vienas ponas, kai ūkininkas vesdavo parduoti kokį gyvulį, atsistojęs pakely sakydavo, kad parduotų ožį. Jeigu kuris pasipriešina, tada gauna į kailį, ir atima galviją dykai. Jeigu žmogus nesipriešina, tada ponas už galviją atiduoda tiek pinigų, kiek ožys vertas, ir nusiveda galviją sau. Kartą žmogus vedė parduoti jautį. Ponas nupirko jį ir sumokėjo kaip už ožį. Žmogelis tik paprašė, kad leistų nusipjauti gyvulio uodegą. Parėjęs namo tą uodegą susidžiovino. Kartą tas ponas susirgo. Kvietė įvairius daktarus, kad jį pagydytų. Atėjo ir tas žmogus su džiovinta jaučio uodega. Liepė iškūrenti pirtį ir ten nuvesti poną. Tuomet jį klausinėjo, kieno čia uodega ir vis ja vanojo poną. Tas vos liko gyvas. Po kelių dienų žmogelis šiek teik pakeitęs išvaizdą vėl atėjo pas poną ir vėl jį prilupo su jaučio uodegą. Paskui ponas visur vedėsi kartu apsauginį. Kartą žmogelis pasisamdė jauną greitą vaikiną ir pasislėpę laukė, kol ponas važiuosiąs pro šalį. Vaikinas rodė pravažiuojančiam ponui užpakalį, tad apsauginis nubėgo paskui vaikinuką. O žmogelis vėl taip prilupo poną jaučio uodega, kad šis gavo galą. TURINYS: Teksto 1997 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | BUITINĖS PASAKOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 1538, Kerštas už jautį, [41; 4] Atgal |