KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 350-137 Pasaka AT 550 – Apė durnių ir jo prietelį vilką

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Aklas karalius turėjo tris sūnus: du protingus, vieną kvailą. Kai kažkas iš sodo ėmė vogti obuolius, išmintingieji sūnūs ėjo saugoti, bet naktį užmigo ir nieko nesugavo. Kvailys pasiėmė dagį, kuris jam užsnaudus vis įdurdavo – pamatė paukštį ir nušovė vieną plunksną. Broliai išjojo to paukščio ieškoti. Keliaudami nakvojo trijose smuklėse, kurių šeimininkėms našlėms kvailys patiko: viena jam padovanojo stebuklingas žirkles, kita peilį, o trečia stikliuką. Kai broliai nujojo skirtingais keliais, kvailys įjojo į girią ir ten sutiko vilką. Tas jį paprašė užkasti tėvą, o pats tuo tarpu suėdė kvailio arklį. Vilkas pats kvailį nunešė į dvarą. Liepė paimti gražų narvą su paukščiu, o ne gražiausią – kvailys paėmė gražiausią ir buvo sugautas. Karalius liepė jam pavogti arklį, tai jis atiduosiąs paukštį. Vilkas kvailį nunešė arklio, bet kvailys ėmė gražiausią gyvulį ir vėl buvo sugautas. Tas karalius liepė pavogti merginą. Vilkas jį nunešė į merginos dvarą. Kvailys persirengė mergina, bet buvo sugautas ir nuvestas tarnauti. Tada jis karalaitei parodė stebuklingus našlių dovanotus daiktus ir juos atidavė už apsinuoginimą bei naktį su juo. Po to abu sutarė kelti vestuves ir iškeliavo į jo tėviškę. Vilkas persirengė mergina ir buvo išmainytas į arklį, po to pasivertė arkliu ir buvo iškeistas į paukštį. Kai broliai kvailį pamatė, įmetė į šulinį ir, viską pasisavinę, grįžo namo. Vilkas kvailį išgelbėjo ir tas tėvui papasakojo, kaip viskas buvę. Mergina jį taip pat pažino – karalius iškėlė vestuves.