KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 359-139 Pasaka AT 1535 – Apė durnių, katras išmintingus savo brolius nuskandino

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Buvo trys broliai, vienas kvailas, o du išmintingi. Išmintingieji išėjo medžioti, bet grįžo tuščiomis, o kvailys pamatė lauke rūgštynes skinančią moterį ir nušovė. Grįžęs tėvui pasigyrė, kad kažką didelį nušovęs ir, pasiėmęs vežimą, parvežė namo. Kvailys tėvui pasakė moterį vešiąs parduoti – įsodino į vežimą, apramstė, įdavė vadeles ir išvažiavo. Jiems taip bevažiuojant, vežimą sustabdė žydai ir paprašė sumokėti muitą, o pinigų nesulaukę, rėžė negyvėlei į kuprą. Kvailys pasakė, kad tie jo žmoną nužudę ir už tylėjimą liepė pripilti vežimą pinigų. Kai grįžo namo, broliams pasakė, kad ir tie žmonas užmuštų ir parduotų. Broliai žmonas užmušė ir pateko į kalėjimą. Grįžę įkišo kvailį į maišą ir išnešė paskandinti. Nemunas žiemą buvo užšalęs, todėl sugrįžo namo kirvio. Tuo tarpu kvailys ėmė rėkti, kad nemokantis nei rašyti, nei skaityti, bet jį žadantys karalium padaryti. Pro šalį su turtų pilnu vežimu važiavęs žydas kvailį išlaisvino ir pats į maišą įlindo. Broliai nuskandino žydą, o grįžę rado brolį su turtais. Kvailys pasakė vežimą iš upės parsivežęs. Broliai paprašė, kad kvailys ir juos paskandintų.