KNYGADVARIS

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Kunigaikščio sesuo, vardu Mangaryta (Margarita), buvo dievobaiminga, lankydavo ligonius ir vargšus. Kai brolis išjojo, pamotė ragana jam nusiuntė laišką, kuriame apkaltino podukrą paleistuvyste. Kunigaikštis pamotei liepė nieko nedaryti, bet kai ta parašė trečiąjį laišką, kunigaikštis ja patikėjo ir liepė seseriai nukirsti rankas iki alkūnių ir išvaryti iš namų. Mangaryta nuėjo į kito karaliaus dvarą ir ten darže ėmė valgyti agurkus. Mergina karalaičiui patiko ir jis ją vedė. Kai karalaitis išvažiavo į kitas žemes, pamotė ragana parašė, kad jo žmona pagimdžiusi žvėrį. Karalaitis liepė nieko nedaryti. Kai ragana parašė trečią kartą, grąsindama iš gėdos pati iš dvaro išeiti, vyras liepė žmonai prie krūtinės kūdikį pririšti ir išvaryti. Norėdama atsigerti, Mangaryta pasilenkė ir sūnelis įkrito į šulinį. Motina stvėrė jį ir atgavo rankas, bet sūnaus nesugavo. Verkdama klajojo per girią ir po kurio laiko vėl priėjo tą pačią vietą – ten rado Motiną švenčiausią, jos sūnų laikančią. Mangaryta su sūnumi nuėjo į brolio dvarą. Ten vyko puota ir Mangaryta visiems papasakojo, kas jai nutikę – brolis pažino seserį, o karalaitis žmoną.