KNYGADVARIS

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Trys pono sūnūs pabaigė mokslus. Pirmas sūnus pasakė norįs būti kunigu, antras – daktaru, o trečias – vagimi. Tėvas supyko ir vogti panorusį sūnų išvarė iš namų. Nuėjęs į rūmus, vagis suderėjo pavogsiąs gražiausią karaliaus žirgą: jei pavyksią, karalius sumokėsiąs, o jei ne – galvą nukirsiąs. Vagis pasiskolino palaikę kumelę, vežimą, prisikrovė degtinės ir, pradėjęs rėkauti, įvažiavo į griovį. Žirgą saugoję kareiviai nuėjo padėti. Už tai vagis jiems atsidėkojo degtine, o kai girti kareiviai užmigo, pavogė žirgą – karalius vagiui turėjo sumokėti. Tada karalius liepė pavogti pietus, kuriuos kitą dieną su svečiais valgysiąs. Vagis prisipirko vėžių, prie jų pritaisė degančius žibintus ir paleido ropoti į kalną. Ponai, keistas švieseles pamatę, pakilo nuo stalo jų pažiūrėti – vagis pavogė pietus. Tada karalius liepė pavogti žmonos žiedą nuo piršto. Vagis pasidarė žmogaus pavidalo lėlę ir ją prikišo prie karaliaus miegamojo lango. Karalius šovė ir pamanė nušovęs vagį. Kai nuėjo negyvėlį paslėpti, vagis pavogė žiedą. Po to karalius paprašė pavogti visus kunigo pinigus. Vagis apsirengė angelu ir bažnyčioje buvusiam elgetai liepė perduoti kunigui ir jo šeimininkei, kad tie sudėtų visus pinigus į maišą, nes angelas kunigą į dangų gyvą nunešiąs. Paėmęs pinigus, vagis liepė kunigui į maišą įlįsti ir dėjosi jį į dangų nešantis – nunešė į tvartą ir paliko. Karalius panoro atsikratyti vagimi ir liepė tarnams jį įkišus į maišą paskandinti. Pakeliui tarnai užsuko į karčemą išgerti dėl drąsos, o vagis tuo tarpu pradėjo rėkauti nemokantis nei rašyti, nei skaityti, bet jį norintys žydų karaliumi paskirti. Pro šalį su prekėmis važiavęs žydas išlaisvino vagį ir pats į maišą įlindo. Karaliaus tarnai žydą paskandino, o vagis su žydo prekėmis nuėjo pas karalių ir pasakė viską parsinešęs iš vandens. Turtų užsigeidęs karalius įlindo į maišą ir buvo įmestas į upę. Karalienė, vyro nesulaukusi, ištekėjo už vagies.