KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 139-70 Pasaka AT 613 – Apė vieną mokinčių ir jo mokytinį

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Pas mokytoją mokėsi neturtingo žmogaus sūnus. Jis taip gerai mokėsi, kad netrukus geriau mokėjo ir už mokytoją. Galiausiai mokytojas pradėjo pavydėti ir galvojo, kaip jam padaryti galą. Kartą sutiko einantį keliu, pasigavęs išlupo akis ir pakabino ant stuobro. Vidurnaktį atbėgo vilkas, lapė ir meška. Jie pradėjo tarpusavy kalbėtis. Meška papasakojo, kad serga karaliaus duktė ir niekas negali pagydyti, o tereikia tik užmušti rupūžę, kuri prarijo jos žiedą. Karalius su daktarais dažnai valgydavo, ir meškai atitekdavo maisto, o kai vydavosi šunys, tai perbėgus per upelį sugydavo visos žaizdos. Vilkas ir lapė džiaugėsi, kad žmonės mieste neturi daug vandens, dėl to veda gyvulius girdyti į prūdą prie girios. Sėdėjęs ant stuobro mokinys viską girdėjo. Ryte paprašė, kad žmonės nukabintų ir nuvestų prie upelio. Ten nusiprausęs pagijo. Tada nuėjo pas karalių ir apsiėmė išgydyti jo dukterį. Paskui mieste atvertė akmenį, po kuriuo slėpėsi vanduo. Kartą jis susitiko su savo mokytoju ir jam viską papasakojo. Mokytojas irgi norėjo išgirsti paslapčių iš žvėrių. Tuomet jam išlupo akis ir pakabino kaip aną mokinį. Susirinkę žvėrys naktį skundėsi, kad dabar jiems daug blogiau, nes mieste yra vandens ir karaliaus duktė pasveiko. Tuomet suprato, kad gal jų kažkas klausėsi aną naktį, surado betupintį mokytoją ir sudraskė.