KNYGADVARIS

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Karalius turėjo sūnų ir dukterį. Jiedu nusidėjo ir susilaukė sūnaus. Sesuo padarė luotą, įdėjo ten berniuką, parašė raštą, kad reikia pakrikštyti, įdėjo pinigų auginimui ir paleido į marias. Vieno gaspadoriaus dukra atrado vaiką. Pargabeno namo, pakrikštijo Grigorijum ir užaugino. Užaugęs sužinojo, kad yra pavainikis ir, pasiėmęs raštą, iškeliavo į pasaulį. Priėjęs girią pamatė besikūrenančią ugnį. Ten senis liepė jam nusirengti ir ateiti tik su viena kepure. Kai jis taip padarė, senis pripylė kepurę žarijų, kurios paskui pavirto pinigais. Paskui per marias persikėlė į savo gimtąją karalystę. Nuėjo į karaliaus dvarą įsidarbinti. Savo raštą, kad pavainikis, slėpė užrakintą kambary. Karalius buvo jau miręs, tad karalienė ištekėjo už Grigoriaus. Kartą turėjo iškeliauti, bet pusiaukelėj prisiminė, kad paliko neužrakintą kambarį. Grįžęs rado verkiančią karalienę ir sužinojo, kad ji esanti jo motina. Tuomet jis iškeliavo atgailauti į salą, kurioj buvo nedidelė koplyčia. Koplyčios raktą išmetė per langą ir jį prarijo lydeka. Grigorius prabuvo ten daug metų. Tuo metu rinko Ryme popiežių ir niekaip negalėjo išrinkti. Prisisapnavo, kad vienoj saloj yra koplyčia, ten yra Grigorius, kuris turi būti popiežius. Nukeliavę į salą rado Grigorių, bet negalėjo papulti vidun. Išalkę gaudė žuvį, bet sugavo tą vieną lydeką, kurioj buvo raktas. Tuomet Grigorių atgabeno į Rymą ir jis tapo popiežiumi. Atgabeno ir jo motiną, kuri, atlikusi išpažintį, pavirto į salą.