Knygadvario objektas
NUORODA: http://knygadvaris.lt/objektas.php?OId=6943 PAVADINIMAS: BsTB 2 84-34 Sakmė – Vilktakis, arba kelio dievaitis PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 2 tomas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis.
Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Vienas šeimininkas (gaspadorius) buvo vilktakis ir kiekvieną rytą devintą valandą turėdavo pasiversti vilku. Kartą jis vežė šieną su samdyta mergina ir, kai atėjo laikas pasiversti vilku, jai liepė pailsėti, o pats nuėjo į mišką. Po kurio laiko pas merginą atbėgo vilkas ir ji gindamasi jam sužeidė antakį. Kai šeimininkas grįžo prie vežimo, jo antakis taip pat buvo kruvinas. Mergina apie tai papasakojo bernui. Kitą dieną tas pasekė šeimininką ir pamatė, kaip jis perlenkė šakelę, įsmeigė į žemę, perlindo per ją ir pavirto vilku. Bernas pakartojo šeimininko veiksmus ir taip pat pavirto vilku, tik po to niekaip žmogumi atvirsti nebegalėjo. Po metų šeimininkas jį sugavo ir vėl žmogum atvertęs apibarė, kad žmogus turėtų būti žmogumi, o jis pats esą vilktakiu jau gimęs. Kai vilktakis mirė ir jį pašarvojo, pamatė, kad jis turi uodegos galą. Žmonės kalbėdavę, kad vilką susitikti – laimė, o minėtą vilktakį net vadinę kelio dievaičiu. TURINYS: Teksto 1995 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | SAKMĖS | MITOLOGINĖS SAKMĖS MOKSLINIS KOMENTARAS Vilktakių tema nėra labai dažna lietuvių tautosakoje. Šios rūšies sakmių užrašyta 40 tekstų. Skelbiamame tekste, kaip ir Nr. 33, B. Kerbelytės nuomone, jaučiami E. Veckenstedto pramanytų dalykų atgarsiai, kaip antai kelio dievaitis, Vandeninkas, Vandeninkė (žr. Pasakos, sakmės, oracijos. Surinko Mečislovas Davainis-Silvestraitis. – V., 1973, p. 388). INTERNETO NUORODOS: http://www.knygadvaris.lt/?id=74&par=70&lang=lt&Gid=600 Teksto šaltinis
Atgal |