Knygadvario objektas
NUORODA: http://knygadvaris.lt/objektas.php?OId=6950 PAVADINIMAS: BsTB 2 95-40 Sakmė – Rūstabedaks ir Rūstybė PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 2 tomas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis.
Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Vienas turtingas ūkininkas buvo labai piktas. Pas jį ilgai tarnavo gudrus bernas, kuris perprasdavo kiekvieną pono mintį. Kai šeimininkas (gaspadorius) apsirgo ir jautė, kad tuoj mirs, iškasė jaujoje duobę, supylė pinigus ir gyvam ožiukui odą nulupo, sakydamas, kad ir tuos pinigus kasiantis žmogus taip bliautų. Bernas visa tai matė ir dar spėjo pasiimti pinigų, kol ponas viską per kelis kartus sunešė. Kai ūkininkas mirė, po kiek laiko bernas vedė našlę ir tapo tų namų šeimininku. Netoli buvusiame dvare gyveno nedoras urėdas. Bernas jam pasakė prie savo jaujos matęs degančius pinigus. Urėdas sukvietė žmones ir liepė kasti, bet žmonės jam tai liepė daryti pačiam, nes tik taip jam vienam pinigai atiteksiantys. Kiek pakasęs urėdas ėmė bliauti, o jo oda paraudonavo – velniai ją lupo ant pinigų. Dar devynis sykius subliovęs jis nuskambėjo su visais pinigais į žemėje atsivėrusią duobę. Toje vietoje po to liko gili duobė, kurią žmonės praminė Rūstybe, o tų namų šeimininką, t.y. sūnų – Rūstabėdoku. TURINYS: Teksto 1995 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | SAKMĖS | MITOLOGINĖS SAKMĖS MOKSLINIS KOMENTARAS Mitinė sakmė apie lobius. Rūstabedaks įterptas iš E. Veckenstedto veikalo (žr. Pasakos, sakmės, oracijos, p. 383). INTERNETO NUORODOS: http://www.knygadvaris.lt/?id=74&par=70&lang=lt&Gid=611 Teksto šaltinis
Atgal |