KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 176-85 Pasaka AT 510A – Kaip viena močekos duktė pastojo karaliene

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Susituokė našlys su našle, jie abu turėjo po dukterį. Motina mylėjo savo dukterį, o podukros nekentė. Kartą sugalvojo nuvesti podukrą į girią ir paklaidinti. Mergina, likusi viena girioje, verkdama priėjo ąžuolą, kuriame tupėjo varnas. Jis liepė jai apeiti ąžuolą. Apėjusi rado duris, už kurių buvo kambarys ir arkliai arklidėje, visokio maisto ir gėrimų. Kurį laiką gerai gyveno, bet greitai vienai nusibodo ir išėjo iš girios. Priėjo dvarą, kuriame pasiprašė tarnaitės darbo. Davė jai rūpintis paukščiais. Sekmadienį karalaitis važiavo į bažnyčią ir paprašė vandens. Mergina visa pelenuota atnešė jam, o karalaitis pasiskundė, kad negi nėr daugiau kam atnešti ir išvažiavo bažnyčion. Mergina nuėjo prie savo ąžuolo, nusiprausė, gražiai apsirengė ir nuvažiavo iš paskos į bažnyčią. Karalaitis, pamatęs tokią gražią merginą, norėjo po mišių paklausti, iš kur ji, bet nespėjo, nes toji greit dingo. Karalaitis grįžęs papasakojo dvariškiams apie merginą bažnyčioje. Jie pasiūlė kitą kartą pakylėti ją iki karietos ir numauti vieną batą. Kitą sekmadienį karalaitis taip ir padarė. Grįžęs iškėlė puotą, į kurią sukvietė visas kilmingas merginas. Po puotos davė visoms matuotis numautąjį batą. Nei vienai netiko. Tada pasikvietė visas paprastas merginas, toms irgi netiko. Nusprendė duoti pasimatuoti tarnaitei. Jai batelis tiko ir karalaitis ją vedė.