KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 179-86 Pasaka AT 900 – Kaip viens karaliūnas vedė didelio karaliaus dukterį

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Karalius turėjo sūnų. Tas jau buvo suaugęs, o karalius senas, tai liepė sūnui vesti. Ilgai ieškojęs vienoj karalystėj rado karalaitę, kurią norėjo vesti, bet ta pasakė, kad karalaitis jai per prastas. Grįžęs namo karalaitis pasiskundė vienam generolui ir tas patarė jam tapti laikrodininku. Karalaitis taip ir padarė. Šiek tiek pasimokęs, prisipirko visokių laikrodžių ir nuvažiavo į tos karalaitės miestą, kur ėmė taisyti laikrodžius. Kadangi taisyti gerai nemokėjo, o pinigų jam netrūko, tai kai atnešdavo kas pataisyti, duodavo naują laikrodį. Taip išgarsėjo kaip geras laikrodininkas. Apie jį išgirdo karalius ir pasikvietė pas save, kad pataisytų laikrodžius. Karalaitis atvykęs pasiprašė atskiro kambario. Karaliaus laikrodžiai jau esą seni, tai pakeitė naujais. Prisuko savuosius, kad kukuotų, grotų visokiais balsais. Juos išgirdo tarnaitė ir užėjo norėdama nusipirkti vieną sau. Laikrodininkas pasakė, kad jau šiandien daug uždirbo ir padovanojo jai vieną. Ta pasikabino savo kambaryje. Pamačiusi kita tarnaitė taip pat užsinorėjo laikrodžio ir nuėjusi gavo iš laikrodininko. Karalaitė pamačiusi pas tarnaites laikrodžius taip pat tokio užsimanė ir siunčia tarnaitę nupirkti. Bet laikrodininkas tarnaitei neparduoda, sako, tegu pati karalaitė ateina. Eina karalaitė pati laikrodžio pirkti. Laikrodininkas sako, kad tarnaitės davė, ko jis paprašė, todėl ir gavo laikrodžius, jei karalaitė taip pat padarys, tai duos ir jai laikrodį. Karalaitei sutikus, pasiguldė ją į lovą. Paskui, davęs geriausią laikrodį, išvyko. Praėjus keliems mėnesiams, karalaitės tėvai pamatė, kad ji ne drūta, klausia, kas jai yra. Ji viską papasakojo. Tėvas supykęs parašė dekretą, kad tam tikrą dieną dukterį sušaudys, nebent kas nors ves ją. Kai jau vedė sušaudyti, pasirodė laikrodininkas, apsirengęs apiplyšusiais rūbais, ir karalius atidavė jam dukterį. Po to kurį laiką laikrodininkas vargino karalaitę, karčemose silkių galvomis maitino, kol parvežė pas savo tėvus. Ten prisipažino, kad jis tas pats karalaitis, o ją vargino tik dėl to, kad ji tekėti už jo nenorėjo.