KNYGADVARIS

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Žvejui nesisekė žvejoti. Kartą prie jo valties priplaukė žmogumi pasivertęs velnias ir pažadėjo padėti praturtėti, jei žvejas pažadės tai, ko namie nepalikęs. Žmogus krauju patvirtino pažadą ir sugavo daug žuvies. Grįžęs namo, rado gimusį sūnų. Kai sūnus, vardu Mykolas, užaugo ir tapo kunigu, sužinojo, kad tėvas jį velniui pažadėjęs ir išėjo į pragarą. Keliaudamas per girią, priėjo trobelę. Ten gyvenusi ragana jam davė du kamuolius siūlų, kuriuos permetus per upę atsirandantis tiltas. Ragana liepė pasislėpti ir palaukti, kol atlėks dvylika antimis pasivertusių Liuciperio dukterų, pavogti jam labiausiai patikusios merginos drabužius ir jų neatiduoti, kol ta neprižadės jam padėti. Vaikinas padarė viską, kaip liepiamas ir mergina pažadėjo jam padėti. Ji liepė eiti per tris viena už kitą karštesnes vietas, kol prieis jos tėvo pilį ir ras per langą nuleistą skarelę. Kai Mykolas pateko pas Liuciperį, tas vaikiną užrašė į juodąją knygą ir liepė į žmonas išsirinkti vieną iš jo dukterų. Tada velnias liepė atlikti kelis darbus: iškasti šulinį, paruošti dirvą, toje žemėje užauginti rugius ir duonos iškepti, aptverti daržą, užauginti medžių ir prileisti visų veislių gyvūnų, išjodinėti du vienas už kitą smarkesnius arklius. Liuciperio duktė visus darbus už vyrą atliko, bet tada pats velnias arkliu pasivertė. Mergina prisipažino nesanti tikra Liuciperio duktė – velnias ją užkeikęs. Tada ji persirengė vyru ir arklį išjodinėjo, bet velnias suprato apgavystę ir jaunuolius užrakino. Jie prispjaudė ant spynos, kad jų seilės kalbėtų, o patys pasivertė į karvelius ir išskrido. Liuciperis pasiuntė velnius jų vytis, bet Mykolas ir mergina, kurią jis pavadino Ona, pasivertė į beržą ir žvirblį – velniai jų nesugavo. Kai velniai vėl juos prisivijo, Ona pasivertė į pušį, o Mykolą pavertė seneliu ir liepė tą pušį kirsti. Kai juos atsivijo pats Liuciperis, Ona pasivertė į ežerą, o Mykolą pavertė į antį ir liepė vandenį gerti. Liuciperis pats ėmė vandenį gerti ir gėrė tol, kol sprogo. Kai jie sugrįžo pas Mykolo tėvus, Ona liepė nebučiuoti namie nepaliktų brolių ir seserų. Vyras juos pabučiavo ir Oną pamiršo. Tada ji gretimame mieste ėmė kepti pyragus, o ant tų pyragų vis rašyti „Sakiau, kad nebučiuok, o tu pabučiavai, par tai ir apė mani užmiršai“. Po keturių metų Mykolas ruošėsi vesti kitą, bet iš kepėjos nusipirko pyragą, perskaitė kas jame parašyta, viską prisiminė ir ją parsivežė namo.