KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 2 125-53 Pasaka AT 853+1920H – Apie du brolius – du gudriu ir vieną kvailą

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Buvo du broliai gudrūs, o vienas kvailas. Gudrieji ėjo vienu keliu, o kvailys kitu. Kiek paėjęs, kvailys ėmė šaukti, kad kažką radęs ir broliams parodė akėčvirbalį – būsiąs geras briedžiui kepti. Gudrieji broliai tik nusispjovė ir brolį kvailu palaikė. Po kiek laiko brolis rado ir parodė sausą gluosnį, kuris tiksiąs briedžiui kepti, bet broliai ir vėl tik pasijuokė. Tada kvailys rado briedį. Broliai susiruošė jį kepti, bet neturėjo ugnies. Netoliese ugnį kūreno senelis. Vienas iš gudriųjų brolių nuėjo ugnies paprašyti, bet senis sutiko duoti, tik jei tas paseksiąs negirdėtą neregėtą pasaką, o jei nepasakysiąs, rėšiąs rėžį iš nugaros. Brolis pasakos nepasėkė ir grįžo be ugnies. Tada nuėjo gudriųjų antrasis brolis, bet ir tas nieko seniui nepasakė. Kvailys sutiko seniui pasekti pasaką, tik liepė nesakyti „meluoji“, nes tada jis jam išrėšiąs du rėžius iš nugaros. Kvailys papasakojo, kaip patekęs pragaran ir ten pamatęs savo tėvą ant senio tėvo bejojant. Senis pasakė „meluoji“ – kvailys jam išrėžė du rėžius, parsinešė ugnies ir išsikepė briedį.