KNYGADVARIS

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Kartą buvo trys broliai: du išmintingi, o vienas kvailas (durnas). Po tėvo mirties pasidalino viską į tris dalis ir pasistatė po naują svirniuką. Išmintingieji broliai pynė vyžas ir kabino į svirniukus, o kvailys, ant pečiaus gulėdamas, pelenais bambą trynė, su lašiniais pasitepdamas. Kartą juos pakvietė pas tolimus pažįstamus į vestuves (veseliją). Išmintingieji broliai nusiprausė, pasipuošė ir išjojo, o kvailys liko namie. Sutemus pas kvailį atjojo žirgas ir liepė mušti per ausį. Kvailys rėžė per vieną ausį – iš antros ausies iššoko puikūs drabužiai. Žirgas liepė jais apsirengti ir kvailį nunešė į tas vestuves, į kurias jojo ir jo broliai. Kvailys, brolius lenkdamas, rėžė jiems per nugaras, o kai prijojo vestuves, liepė, kad pati jaunoji išeitų jo pakviesti. Kai ta pasirodė, kvailys ją čiupo ir parsinešė namo. Parjojęs, žirgą, drabužius ir merginą uždarė svirniuke. Po kelių dienų broliai vėl išsiruošė į vestuves, kur pagrobtosios sesers jaunikis vedė jos seserį. Kvailys vėl kirto žirgui per ausį, apsirengė dar gražesniais drabužiais ir vėl jaunąją pagrobė. Taip pat nutiko ir dar po kiek laiko, kai tas pats jaunikis vedė jauniausią iš seserų. Broliams sugrįžus, kvailys pasiūlė nueiti pažiūrėti į svirniukus. Išmintingųjų brolių svirnuose kabojo vyžos, o jauniausiojo brolio svirne dainavo merginos ir žvengė žirgai. Išmintingieji broliai paprašė ir jiems duoti po merginą, o jie už tai kvailiui atsidėkojo vyžomis. Kvailys vedė jauniausią merginą, o išmintingieji broliai vyresniąsias.