KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 4 212-106 Pasaka AT 314 – Apė parduotąjį raganiui vargdienio sūnų

Visas 233 šios knygos pasakas ir kitų žanrų kūrinius Ožkabalių ir Batrninkų apylinkėse surinko Jono Basanavičiaus brolis Vincas. Daugelio čia skelbiamų pasakų siužetai žinomi iš ankstesnių „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygų. Kita vertus, esama pasakų-legendų, novelių ir kvailo velnio pasakų, kurių ankstesniuose šio leidinio tomuose nebuvo. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ ketvirtą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Minėtą įvadą, paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė ir „Lietuviškų pasakų įvairių“ tekstų, spausdintų visose keturiose knygose, rodyklę sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Inga Nėnienė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Neturtingas žmogus, turėjęs daug vaikų, vieną sūnų pardavė raganiui. Nusivedęs namo, raganius berniukui liepė arklius prižiūrėti. Po kurio laiko jis su viena kumele pabėgo. Kumelė davė berniukui kepurę ir jo plaukai pasidarė auksiniai. Tada davė šepetį, rankšluostį ir kamuolį. Kai raganius vijosi, metė kamuolį ir iš jo pasidarė didelis kalnas. Raganius išsikasė taką, o kai vėl priartėjo prie bėglių, berniukas išmetė šepetį, kuris pavirto tankia giria. Raganius atsinešė kirvį ir išsikirto taką. Paskutinį kartą bėgliai išmetė rankšluostį, kuris virto mariomis. Raganius puolė jas gerti, bet trūko pilvas ir jis numirė. Tada bėgliai atjojo į vieną karalystę, kur berniukas pradėjo dirbti sodininku. Jauniausiajai karaliaus dukteriai patiko, kaip jis dirbo. Vaikis, jos pagirų beklausydamas, nusiėmė kepurę nuo galvos. Tada karalaitė pamatė, kad jo plaukai auksiniai, ir jį įsimylėjo. Karalius leido jiems kartu gyventi ir davė prastus kambarius. Po kurio laiko karalius pradėjo su kitu karaliumi kariauti. Vaikinas su savo kumele irgi išjojo į karą ir sumušė visus, bet jį patį sužeidė į koją. Žaizdą jam aprišo karaliaus skarele. Grįžęs namo karalius surengė puotą. Tarnas, nuėjęs karaliaus žentą kviesti į pokylį, rado jį sužeistą lovoje gulintį ir pažino karaliaus skarelę. Pasakė apie tai karaliui ir tada jis pripažino savo žentą, padarė jį karaliumi.