Knygadvario objektas
NUORODA: http://knygadvaris.lt/objektas.php?OId=7253 PAVADINIMAS: BsTB 4 283-143 Pasaka AT 298A* – Apė žmogų, šaltį, vėją ir saulę PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 4 tomas Visas 233 šios knygos pasakas ir kitų žanrų kūrinius Ožkabalių ir Batrninkų apylinkėse surinko Jono Basanavičiaus brolis Vincas. Daugelio čia skelbiamų pasakų siužetai žinomi iš ankstesnių „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygų. Kita vertus, esama pasakų-legendų, novelių ir kvailo velnio pasakų, kurių ankstesniuose šio leidinio tomuose nebuvo.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ ketvirtą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Minėtą įvadą, paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė ir „Lietuviškų pasakų įvairių“ tekstų, spausdintų visose keturiose knygose, rodyklę sudarė Leonardas Sauka.
Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Inga Nėnienė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Kartą žiemą važiuodamas per girią žmogus pamatė tris vyrus vienu kirviu medį kertančius. Jis juos pasveikino, sakydamas: „Padėk, Dieve!“, o vienas iš jų jam padėkojo. Žmogus nuvažiavo toliau, o kirtėjai pradėjo ginčytis, su kuriuo iš jų žmogus bus pasisveikinęs. Todėl pasivijo jį ir paklausė. Žmogus pasižiūrėjo į juos ir atsakė, kad pasveikinęs tą, kuris su storomis lūpomis. O toks buvo vėjas. Tada supykęs šaltis nutarė žmogų sušaldyti: ėmė viską šaldyti, bet žmogus, pradėjęs medžius kirsti, sušilo, kailinius nusimetė ir toliau kerta. Šaltis sušaldė kailinius, bet jis paėmė lazdą, gerai padaužė ir jie vėl minkšti pasidarė. Apsivilko ir važiuoja sau. Tada saulė nutarė jį kaip vėžį iškepti. Tačiau vėjas ėmė pūsti ir žmogus tik malonią šilumą, o ne deginantį karštį juto. TURINYS: Teksto 1998 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | PASAKOS APIE GYVŪNUS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 298 A*, Žmogus pasveikiną vėją, [40; 1] Atgal |