KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 4 292-148 Pasaka AT 315 + 300 – Apė vieną vaikiną, kurs su savo žvėrimis išnaikino žmogžudžius, smaką ir laimėjo karaliaus dukterį

Visas 233 šios knygos pasakas ir kitų žanrų kūrinius Ožkabalių ir Batrninkų apylinkėse surinko Jono Basanavičiaus brolis Vincas. Daugelio čia skelbiamų pasakų siužetai žinomi iš ankstesnių „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygų. Kita vertus, esama pasakų-legendų, novelių ir kvailo velnio pasakų, kurių ankstesniuose šio leidinio tomuose nebuvo. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ ketvirtą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Minėtą įvadą, paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė ir „Lietuviškų pasakų įvairių“ tekstų, spausdintų visose keturiose knygose, rodyklę sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Inga Nėnienė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Dvylika žmogžudžių privertė neturtingą žmogelį pažadėti jiems savo sūnų ir dukrą. Nelaukdami, kada bus jiems atiduoti, jaunuoliai patys atėjo į žmogžudžių namus. Ten rado kertantį kardą ir šaunantį šautuvą. Kai grįžo žmogžudžiai, vaikinas su stebuklingu kardu nukirto jiems galvas ir sumetė į rūsį. Bet vieno galva liko ne iki galo nukirsta, tad kitą dieną tas žmogžudys įtikino merginą atsinešti gydančio ir gyvojo vandens bei jį atgaivinti. Po to įkalbėjo merginą pasiūlyti broliui išsimaudyti ir, kai jis išsimuilins akis, paimti jo ginklus. Tuo metu vaikinas girioje pamatė liūtą ir norėjo jį nušauti, bet liūtas paprašė jo pasigailėti, už tai pažadėjęs savo ir kitų gyvūnų pagalbą, vos tik jis padūduos medine dūdele. Kai brolis grįžo namo, sesuo padarė taip, kaip buvo įkalbėjęs žmogžudys, tačiau prieš mirtį vaikinas paprašė leisti jam pagroti dūdele. Vos tik jis užgrojo, į trobą įbėgo pulkas žvėrių ir sudraskė žmogžudį. Toliau bekeliaudamas vaikinas atėjo į miestą, kuriame slibinui turėjo būti atiduota vienturtė karaliaus dukra. Vaikinas nugalėjo slibiną, bet, kai pavargęs užmigo, vežėjas jį nužudė, o karalaitę prigrasino sakyti, kad tai jis nugalėjo slibiną. Dėkingas karalius sutiko išleisti dukrą už apsišaukėlio vežėjo. Tuo metu žvėrys atsinešė gydančio ir gyvojo vandens vaikinui atgaivinti. Prieš sutuoktuves karalaitė papasakojo visą tiesą, vežėjas buvo nubaustas, o vaikinas parodė slibino liežuvius ir buvo apvesdintas su karaliaus dukterimi.